Palaikymą Punios šilui išreiškė prezidentas Valdas Adamkus

Palaikymą Punios šilui išreiškė prezidentas Valdas Adamkus

Vis daugiau visuomenės autoritetų išreiškia palaikymą visuomeninei iniciatyvai išsaugoti Punios šilą, kurio likimui grėsmę kelia aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos sprendimas stabdyti projektą, kuriuo žadėta išplėsti Punios šilo rezervato teritoriją bei apsaugoti ją nuo ūkinių miško kirtimų bei medžioklės veiklos. 14 300 Lietuvos piliečių, pasirašiusių peticiją už Punios šilo išsaugojimą, parėmė ir kadenciją baigęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.

„Punios šilas gamtiniu požiūriu turi išskirtinę vertę kaip išlikusi pirmykštė natūrali sengirė, turinti didžiausią saugomų rūšių ir ekosistemos komponentų gausą, kurią būtina išsaugoti. Tačiau į gamtą reikia žiūrėti ne vien gamtiniu požiūriu. Dėsninga, kad gamtos tarša vyksta lygiagrečiai su žmogaus dvasios tarša, o gamtosauga yra bendražmogiškos kultūros dalis.

Sveikinu pilietinę visuomenę, stojusią ginti Lietuvos gamtos, o tuo pačiu ir žmogiškumą bei mūsų visų moralinę ekosistemą, nes atsakingas gamtos puoselėjimas yra viena iš žmogiškumo apraiškų.Punios šilas turi būti išsaugotas kaip sengirė, nes tai yra Lietuvos nacionalinė vertybė, neįkainojamas mūsų visų turtas. Aplinkos ministerija turi vadovautis vertybiniu aplinkosaugą užtikrinančiu principu ginant viešąjį interesą ir Lietuvos gamtos turtus. Tik tai šiuo keliu einant bus išsaugotas išskirtinis ne tik Lietuvos, bet ir Europos mastu miško masyvas“, – sakė V. Adamkus.

Šiuo metu peticiją už Punios šilo išsaugojimą jau yra pasirašę beveik  14 300 žmonių. Ją vis dar galima pasirašyti čia: https://bit.ly/2T2IFYc.

Punios šilą siekianti išsaugoti visuomenė palaikymo sulaukė ir iš dabartinio prezidento Gitano Nausėdos. Jis ne tik palaikė Punios šilo apsaugos stiprinimą, ragindamas ministrą reikšmingų teritorijų priežiūrą užtikrinti teisiniu keliu, bet ir palinkėjo K. Mažeikai netapti miškų kirtimų ministru.

Aplinkos ministras K.Mažeika po keleto dienų svarstymų paskelbė nustatantis papildomas apsaugos priemones šiam vertingam gamtos kompleksui. Skelbiama, jog Valstybinių miškų urėdijai pavesta nevykdyti plynųjų sanitarinių miško kirtimų, detaliai išžvalgyti Punios šilo botaninio-zoologinio draustinio teritorijos miškus, o esant kenkėjų išplitimo rizikai numatyti tik būtinuosius atrankinius sanitarinius miško kirtimus. Urėdijai taip pat pavesta nevykdyti Punios šilo botaninio-zoologinio draustinio teritorijoje vidinės miškotvarkos projekte suprojektuotų miško kirtimų, išskyrus jaunuolynų ugdymo kirtimus.

Punios šilo išsaugojimo iniciatoriai tokius ministro veiksmus vertina skeptiškai ir mano, jog jie yra ne tik nepakankami, bet ir laikini. Neramina tai, jog oficialiame pranešime nieko nekalbama apie medžioklę, nors viešose diskusijos ministras pripažino, jog atsižvelgs į visuomenės nerimą ir atsisakys anksčiau išreikštos idėjos, jog Punios šilo komerciniai medžioklės plotai galėtų būti aukciono būdu parduodami privatiems medžiotojams, kas medžioklę greičiausiai suintensyvintų ir padarytų dar mažiau kontroliuojamą.

Dar vienas dvejoti verčiantis dalykas – pasak ministro pranešimo, stabdomi tik vienos rūšies kirtimai, tačiau neatsisakoma kitų. Negana to, net ir šis stabdymas – tik laikina priemonė. Punios šilo gelbėjimo iniciatoriai reikalauja aiškaus ir ilgalaikio teisinio sprendimo, turinčio ilgalaikį poveikį. Pavyzdžiui, paskelbti visus Punios šilo miškus I grupės (rezervatiniais) miškais. Reikalaujama konkrečių ir gamtininkus bei visuomenę tenkinančių sprendimų.

Parengta pagal Alkas.lt

Mokslininkas: ne kirtimai išgelbės Punią nuo kenkėjų

Mokslininkas: ne kirtimai išgelbės Punią nuo kenkėjų

Seime surengtoje spaudos konferencijoje „Ar yra alternatyvų karui dėl Punios šilo?“ buvo pareikštas susirūpinimas tuo, kad, uždraudus bet kokią veiklą Punios šile, sunyktų daug medžių dėl miškų kenkėjų daromos žalos.

Dalis Punios šilo prieigose gyvenančių žmonių išplatintame pranešime taip pat teigia, kad įsteigus rezervatinę apsaugą, šile įsiveis kenkėjai, kurie sunaikins mišką. Anot jų, miškuose, kuriuose leidžiami kirtimai, paprastai tokie procesai stabdomi sanitariniais kirtimais, o jei miškas nebus „prižiūrimas“, tai jis greit bus krūmokšnių ir miško kenkėjų sunaikintas. Tokį požiūrį palaiko ir dalis ūkiškai nusiteikusių miškininkų bei politikų, nors jau visuotinai pripažįstama, kad toks siauras ūkiškas požiūris atvedė prie dabartinės biologinės įvairovės krizės.

Daugiau nei 90 procentų Lietuvos miškų yra „prižiūrimi“ ir reguliariai kertami. Tuo metu tiek Europoje, tiek pasaulyje spartėja bioįvairovės krizė, ir sparčiai nyksta rūšys, susijusios su brandžiomis, žmogaus mažiau trikdomomis  buveinėmis. Žinant šių dienų gamtosaugos iššūkius, taip tęstis negali.

„Miško kenkėjų tema tampa simboliu diskusijose dėl požiūrio į miškų tvarkymą. Tačiau kyla klausimas, kodėl ir ūkiniuose miškuose atsiranda ir kartais masiškai plinta žievėgraužio tipografo, liaudiškai vadinamo kinivarpa, židiniai? Kaip tie kenkėjai dar nėra išnaikinti miškuose, kuriuose niekas netrukdo jų populiacijos naikinti? Ir kaip gi miškai išgyveno Vytauto Didžiojo laikais ar kad ir per pastaruosius kelis tūkstančius metų, kai miškininkai sanitarinių kirtimų nevykdė ir miškų „neprižiūrėjo“? Ar gali būti taip, kad natūralios ekosistemos pačios gali save prižiūrėti?“ – klausia miškotyros mokslų daktaras, miškų ekologas Žydrūnas Preikša.

Mokslininkas sutinka, kad Punios šile gyvena žievėgraužis tipografas ir nudžiovina dalį eglių. Mat tai  yra įprasta vabalų rūšis Lietuvoje, plačiai paplitusi eglynuose. Punios šilo medynuose, kuriuose dominuoja eglė, yra apie 130 sklypų, kurie užima mažiau nei 200 ha plotą, o tai sudaro mažiau nei 7 procentus miško teritorijos. Visur kitur eglės arba nėra, arba ji sudaro priemaišą su kitais medžiais. Punios šilo rezervato zonoje eglę sėkmingai keičia plačialapiai medžiai, ir čia miškas savaime natūralėja, tampa atsparesnis tiek nepalankiems klimatiniams (pvz. vėjo įtakai), tiek biotiniams (kenkėjams, ligoms) veiksniams.

Ž.Preikšos įsitikinimu, sudėtingesnė situacija tik grynuose eglynuose, nes eglė yra šaltesniojo klimato rūšis, o Lietuva yra jos arealo pakraštyje. Daugeliu atvejų arealo pakraštyje rūšys yra silpnesnio gyvybingumo ir labiau pažeidžiamos, nei esančios arealo viduryje. Taigi, klimatui šiltėjant, dėl ilgesnių sausrų, švelnesnių žiemų, karštesnių vasarų ir gruntinio vandens lygio nukritimo, eglės arealas traukiasi į šiaurę ir ji tampa labiau pažeidžiama tipografų.

„Natūralu, kad jų židinius mes stebime vis dažniau. Deja, čia sanitariniai kirtimai ir miškininkai daug nepadės. Jie gali tik šiek tiek pristabdyti procesą, bet ne eliminuoti grėsmes. Tiesiog vyksta natūrali medžių kaita, kurią mes galime pristabdyti tik mažindami šiltnamio efektą sukeliančių dujų antropogenines emisijas. Kišdamiesi į natūralius procesus miške ir sanitariniais kirtimais šalindami negyvą medieną, mes sunaikiname ir tipografų priešų buveines. Tai – visų pirma keršvabalių (Thanasimus), plokščiavabalių (Uleiota), raudonvabalių (Pyrochroa), žievėvabalių (Rhizophagus), žievėžygių (Dromius) ir kitų genčių vabalų rūšys, kurios pačios arba jų lervos minta tipografų ar kitų rūšių kenkėjų lervomis. Kitaip sakant, mažindami tipografų priešus, mes sukuriame palankesnes sąlygas ir pačiam tipografui išlikti“, – tvirtina mokslininkas.

Jis neabejoja, kad baimės dėl Punios šilo virsmo šabakštynais, uždraudus kirtimus, yra be pagrindo. Juk eglynai šile sudaro tik iki 7 procentus teritorijos. „Lietuva yra dviejų biogeografinių miško zonų – šiaurinių spygliuočių miškų ir vidutinių platumų lapuočių miškų – sandūroje, ir miško „pabėgimas“ iš Lietuvos negresia. Jei Punios šile laikui bėgant mažės eglių ir daugės lapuočių (liepų, klevų ir pan.), atsiras daugiau trako (įvairių krūmų) ir miškas taps mišresniu – nuo to tik geriau pačiam miškui. Jei medyną sudaro 4-5 medžių rūšys, tai net vienai rūšiai nusilpus ar žuvus, pats medynas nežus ir plynų didelių plotų nesusidarys. Be to, miškas taps labiau atsparus vėjovartoms“, – aiškina Ž.Preikša.

Jis perspėja, kad procesai miške nevyksta greitai, ir per 10 ar 20 metų visas miškas netaps sengire. To reikės palaukti kelis dešimtmečius ar šimtmečius, kol pati gamta ištaisys ne tipografo, bet Homo sapiens invazijos į sengirių šilą pasekmes, natūralių mišrių medynų keitimą plantaciniais monodominantiniais medynais.

„Norint mišresnius medynus turėti greičiau, vienas iš galimų sprendimų yra parengti šilo gamtotvarkos planą, įtraukiant įvairių sričių specialistus, turinčius žinių apie miško biologinę įvairovę, medynų vystymąsi. Darni miškininkystė, derinanti ir ūkinius, ir gamtos išsaugojimo interesus, yra raktas į ateitį. Ūkinių ir „gerai“ prižiūrimų miškų Lietuvoje yra daugiau, nei pakankamai. Atėjo laikas ir gamtai atiduoti duoklę. Punios šilas yra unikalus ir vertingas būtent todėl, kad ten yra išlikusi natūrali sengirė, kurioje gyvena dešimtys retų rūšių ir kur lankytojai gali pamatyti, kaip atrodo tikras miškas, o ne prižiūrimas parkas“, – pabrėžia ekologas.

 

Ant Siesarties kranto stiebiasi Lietuvos šimtmečio ąžuoliukai

Ant Siesarties kranto stiebiasi Lietuvos šimtmečio ąžuoliukai

Prieš trejetą metų Lietuvos atkūrimo 100-mečiui įamžinti Ukmergės rajono Lyduokių seniūnijoje, Slabados kaime šalia valstybės saugomo Felinkos ąžuolo pasodinta 100 ąžuoliukų. Visi medeliai prigijo, žaliuoja, džiugina svečius ir šeimininkus.

Ąžuolas kiekvienam lietuviui brangus medis, tai – stiprybės, vienybės, sakralumo simbolis. Ir šį ąžuolyną pasodino būrys draugiškų žmonių. Šiandien ukmergiškiai – garsus miškininkas Antanas Hofmanas ir žemės, kurioje auga ąžuolynas, savininkas Algirdas Augūnas pasakoja, kad iniciatyva priklauso Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) nariams, kurie Generalinės asamblėjos metu paskelbė akciją „Pasodinkime po 100 ąžuolų 100-ui Lietuvos valstybingumo metų“. Vieta ąžuolynui buvo parinkta neatsitiktinai. Čia, kairiajame Siesarties krante, auga garsusis Felinkos ąžuolas – valstybinis botaninis gamtos paveldo objektas. Jo skersmuo – 1,6, aukštis – 15 metrų.

Felinkos miške yra ir daugiau įspūdingų bei saugomų medžių: trys šimtamečiai uosiai ir tokio pat amžiaus maumedis, septyni šimto ir daugiau metų sulaukę ąžuolai. Respublikinės reikšmės paminklų sąraše ir dar vienas ąžuolas – Lentvorų, augantis Lentvorų kaimo kultūrinėje pievoje. Jo skersmuo – 2 m, aukštis – 20 m, garsus ir išskirtinio amžiaus Viškonių ąžuolas, augantis ties Baleliais.

Nusipelnęs šalies miškininkas A. Hofmanas džiaugiasi, kad miško savininkai Algirdas ir Audronė Augūnai sutiko skirti plotą tokiam kilniam ir prasmingam tikslui. Jų šeimai priklauso 12 ha miško sklypas, o ąžuolynui skirta ta dalis, kurią Augūnai įsigijo gimus anūkui Danieliui – jie pakvietė visus bičiulius atvykti prie jų žemėje augančio šimtmečio galiūno Felinkos ąžuolo į miškasodžio talką.

A. Augūnas sako, kad be buvusio ilgamečio Ukmergės miškų urėdo, Lietuvos miško savininkų asociacijos Ukmergės skyriaus pirmininko, Ukmergės rajono medžiotojų klubo „Miškininkas“ pirmininko Antano Hofmano šio ąžuolyno nebūtų. Bajoro A. Hofmano giminės miškininkų dinastija siekia aštuonioliktą amžių.

Archyvuose rasti įrašai liudija, kad prieš 300 metų jo protėvis Ernestas Hofmanas, pakviestas iš Vokietijos, Saksonijos žemės, netoli Ukmergės gyvenusiems grafams Kosakovskiams padėjo tvarkyti miškų ir medžioklės ūkį.

Vaitkuškio grafai Kosakovskiai už gerą tarnybą jėgerį apdovanojo šimtu hektarų žemės, kurioje dabar ošia ir provaikaičio Antano Hofmano puoselėjamas privatus miškas. Antanas rūpinosi ne tik medelių sodinimu, bet ir sodinukais. Jie buvo išauginti Kėdainių miškų urėdijos medelyne iš Ukmergės rajone augančių valstybės saugomų gamtos paveldo objektų – šimtamečių Lentvorų, Viškonių bei Felinkos ąžuolų. Ąžuolynas vis plečiasi naujais ąžuoliukais. Šalia valstybės saugomo Felinkos ąžuolo iškilmingai atidengtas stogastulpis. Menininkų Rimanto ir Stanislovo Zinkevičių iš ąžuolo masyvo sukurtas paminklas žymi vietą, kur pasodintas ąžuolynas, skirtas Lietuvos valstybingumo 100-mečiui.

A.Augūnas puoselėja mintį Felinkos ąžuolą ir šalia augantį ąžuolyną paversti labiau visuomenės lankoma vieta. Juolab kad šalia ošiančiame Felinkos miške yra ką apžiūrėti, o ir plaukiantys Siesarties upe baidarininkai gali čia sustoti pailsėti.

Beveik trečdalis Ukmergės rajono – valstybės saugomos teritorijos. Tai ne tik 746 ha užimantis, 1992 m. įsteigtas Siesarties kraštovaizdžio draustinis, bet ir Armonos geologinis, Dukstynos entomologinis, Plaštakos hidrografinis, Šventosios ichtiologinis, Žuvintės kraštovaizdžio, Barnėnų telmologinis, Smiltynės botaninis-zoologinis draustiniai bei daug kitų išskirtinių objektų.

Pirmas didelis viešas renginys visuomenei Siesarties kraštovaizdžio draustinio teritorijoje netoli Lietuvos šimtmečio ąžuolyno ir Felinkos ąžuolo šiemet vyks rugsėjo 6 – 7 dienomis.

Tinklalapis www.miskininkas.eu kartu su partneriais – Miško darbų rangovų asociacija, Lietuvos žemės ir miško savininkų asociacija, Nosted, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija – čia organizuos miškininkystės parodą – festivalį „Miškai: inovacijos ir tradicijos 2019“. Ir Lietuvos miškų urėdijų šimtmečio jubiliejui skirta specializuota miškų ir medienos pramonės galimybių paroda vyks kartu su mokslinėmis konferencijomis, mokymais, seminarais, Lietuvos medžiotojų trofėjų paroda, taip pat miškininkų, miškininkystės, miško technikos ar kitaip su mišku susijusių įmonių darbuotojų varžytuvėmis.

Rasa Liškauskaitė (miskininkas.eu)

 

Brazilija sulaukė bausmės už Amazonės miškų naikinimą

Brazilija sulaukė bausmės už Amazonės miškų naikinimą

(BNS). Brazilijos prezidentas Jairas Bolsonaro pažėrė kritikos Vokietijai ir Norvegijai, nutraukusioms finansavimą miškų apsaugos projektams šioje Pietų Amerikos valstybėje.

Anot kraštutinių dešiniųjų pažiūrų prezidento, Vokietijai ir Norvegijai derėtų sutelkti dėmesį į savo aplinkosaugos problemas.

„Ar ne Norvegija žudo banginius Šiaurės ašigalyje? Ar ne ji ten užsiima naftos žvalgymu? – ironiškai klausė J. Bolsonaro ketvirtadienį.

„Pasiimkite tuos pinigus ir eikite padėti (Vokietijos kanclerei) Angelai Merkel iš naujo apželdinti miškais Vokietiją“, – sakė jis.

Prezidentas tai pareiškė Vokietijai ir Norvegijai paskelbus, kad jos stabdo aplinkosaugai numatytų lėšų skyrimą Brazilijos miškų tvarumo projektams, argumentuodamos, kad šalies ultradešiniųjų administracija nenusiteikusi kovoti su miškų naikinimu

Norvegijos aplinkos ministerija ketvirtadienį patvirtino, kad šalis sustabdė lėšų skyrimą Amazonijos fondui. Šis fondas buvo įkurtas 2008-aisiais rinkti lėšas projektams Amazonijoje. Norvegija buvo didžiausia šio fondo finansuotoja, jam skyrusi jau 1,08 mlrd. eurų. Antroje vietoje pagal įnašus yra Vokietija (beveik 61 mln eurų), trečioje – Brazilijos valstybinė naftos įmonė „Petrobras“ (6,9 mln. eurų).

Fondo tinklalapyje skelbiama, kad maždaug 100 projektų jau paskirstyti beveik 421,5 mln. eurų. Skirtų lėšų atsiimti jau negalima. Norvegija nurodė, kad stabdo numatytą tolesnį finansavimą – tai reiškia, kad fondo nepasieks maždaug 300 mln. kronų (beveik 30 mln. eurų).

Vokietija nesitraukia iš Amazonijos fondo, tačiau šalies Aplinkos ministerija sekmadienį paskelbė, kad neskirs 35 mln. eurų kitiems miškų projektams Brazilijoje.

„Brangioji Angela Merkel turėtų pasiimti šiuos pinigus ir apželdinti miškais Vokietiją“, – sakė J. Bolsonaro trečiadienį vakare ir pridūrė, kad Vokietijai šių lėšų reikia labiau nei Brazilijai.

Japonijoje birželį vykusio Didžiojo dvidešimtuko (G-20) viršūnių susitikimo metu A. Merkel griežtai kritikavo J. Bolsonaro aplinkos politiką ir sakė, kad padėtis yra „dramatiška“.

A. Merkel ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas taip pat tikisi pasinaudoti Europos Sąjungos ir Pietų Amerikos šalių bloko „Mercosur“ prekybos sutarties ratifikavimu kaip priemone paspausti Braziliją vykjdyti savo įsipareigojimus aplinkosaugos srityje.

Naujausi Brazilijos nacionalinio kosminių tyrimų instituto (INPE) paskelbti duomenys rodo, kad miškų naikinimas per pastaruosius dvylika mėnesių išaugo 40 proc., palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus.

Klimato kaitos skeptikas J. Bolsonaro kaltina INPE skelbiant klaidinančius duomenis ir darant žalą šaliai. Po prezidento išsakytos kritikos buvo atleistas šio instituto direktorius.