Ant Siesarties kranto stiebiasi Lietuvos šimtmečio ąžuoliukai

Ant Siesarties kranto stiebiasi Lietuvos šimtmečio ąžuoliukai

Prieš trejetą metų Lietuvos atkūrimo 100-mečiui įamžinti Ukmergės rajono Lyduokių seniūnijoje, Slabados kaime šalia valstybės saugomo Felinkos ąžuolo pasodinta 100 ąžuoliukų. Visi medeliai prigijo, žaliuoja, džiugina svečius ir šeimininkus.

Ąžuolas kiekvienam lietuviui brangus medis, tai – stiprybės, vienybės, sakralumo simbolis. Ir šį ąžuolyną pasodino būrys draugiškų žmonių. Šiandien ukmergiškiai – garsus miškininkas Antanas Hofmanas ir žemės, kurioje auga ąžuolynas, savininkas Algirdas Augūnas pasakoja, kad iniciatyva priklauso Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) nariams, kurie Generalinės asamblėjos metu paskelbė akciją „Pasodinkime po 100 ąžuolų 100-ui Lietuvos valstybingumo metų“. Vieta ąžuolynui buvo parinkta neatsitiktinai. Čia, kairiajame Siesarties krante, auga garsusis Felinkos ąžuolas – valstybinis botaninis gamtos paveldo objektas. Jo skersmuo – 1,6, aukštis – 15 metrų.

Felinkos miške yra ir daugiau įspūdingų bei saugomų medžių: trys šimtamečiai uosiai ir tokio pat amžiaus maumedis, septyni šimto ir daugiau metų sulaukę ąžuolai. Respublikinės reikšmės paminklų sąraše ir dar vienas ąžuolas – Lentvorų, augantis Lentvorų kaimo kultūrinėje pievoje. Jo skersmuo – 2 m, aukštis – 20 m, garsus ir išskirtinio amžiaus Viškonių ąžuolas, augantis ties Baleliais.

Nusipelnęs šalies miškininkas A. Hofmanas džiaugiasi, kad miško savininkai Algirdas ir Audronė Augūnai sutiko skirti plotą tokiam kilniam ir prasmingam tikslui. Jų šeimai priklauso 12 ha miško sklypas, o ąžuolynui skirta ta dalis, kurią Augūnai įsigijo gimus anūkui Danieliui – jie pakvietė visus bičiulius atvykti prie jų žemėje augančio šimtmečio galiūno Felinkos ąžuolo į miškasodžio talką.

A. Augūnas sako, kad be buvusio ilgamečio Ukmergės miškų urėdo, Lietuvos miško savininkų asociacijos Ukmergės skyriaus pirmininko, Ukmergės rajono medžiotojų klubo „Miškininkas“ pirmininko Antano Hofmano šio ąžuolyno nebūtų. Bajoro A. Hofmano giminės miškininkų dinastija siekia aštuonioliktą amžių.

Archyvuose rasti įrašai liudija, kad prieš 300 metų jo protėvis Ernestas Hofmanas, pakviestas iš Vokietijos, Saksonijos žemės, netoli Ukmergės gyvenusiems grafams Kosakovskiams padėjo tvarkyti miškų ir medžioklės ūkį.

Vaitkuškio grafai Kosakovskiai už gerą tarnybą jėgerį apdovanojo šimtu hektarų žemės, kurioje dabar ošia ir provaikaičio Antano Hofmano puoselėjamas privatus miškas. Antanas rūpinosi ne tik medelių sodinimu, bet ir sodinukais. Jie buvo išauginti Kėdainių miškų urėdijos medelyne iš Ukmergės rajone augančių valstybės saugomų gamtos paveldo objektų – šimtamečių Lentvorų, Viškonių bei Felinkos ąžuolų. Ąžuolynas vis plečiasi naujais ąžuoliukais. Šalia valstybės saugomo Felinkos ąžuolo iškilmingai atidengtas stogastulpis. Menininkų Rimanto ir Stanislovo Zinkevičių iš ąžuolo masyvo sukurtas paminklas žymi vietą, kur pasodintas ąžuolynas, skirtas Lietuvos valstybingumo 100-mečiui.

A.Augūnas puoselėja mintį Felinkos ąžuolą ir šalia augantį ąžuolyną paversti labiau visuomenės lankoma vieta. Juolab kad šalia ošiančiame Felinkos miške yra ką apžiūrėti, o ir plaukiantys Siesarties upe baidarininkai gali čia sustoti pailsėti.

Beveik trečdalis Ukmergės rajono – valstybės saugomos teritorijos. Tai ne tik 746 ha užimantis, 1992 m. įsteigtas Siesarties kraštovaizdžio draustinis, bet ir Armonos geologinis, Dukstynos entomologinis, Plaštakos hidrografinis, Šventosios ichtiologinis, Žuvintės kraštovaizdžio, Barnėnų telmologinis, Smiltynės botaninis-zoologinis draustiniai bei daug kitų išskirtinių objektų.

Pirmas didelis viešas renginys visuomenei Siesarties kraštovaizdžio draustinio teritorijoje netoli Lietuvos šimtmečio ąžuolyno ir Felinkos ąžuolo šiemet vyks rugsėjo 6 – 7 dienomis.

Tinklalapis www.miskininkas.eu kartu su partneriais – Miško darbų rangovų asociacija, Lietuvos žemės ir miško savininkų asociacija, Nosted, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija – čia organizuos miškininkystės parodą – festivalį „Miškai: inovacijos ir tradicijos 2019“. Ir Lietuvos miškų urėdijų šimtmečio jubiliejui skirta specializuota miškų ir medienos pramonės galimybių paroda vyks kartu su mokslinėmis konferencijomis, mokymais, seminarais, Lietuvos medžiotojų trofėjų paroda, taip pat miškininkų, miškininkystės, miško technikos ar kitaip su mišku susijusių įmonių darbuotojų varžytuvėmis.

Rasa Liškauskaitė (miskininkas.eu)

 

Brazilija sulaukė bausmės už Amazonės miškų naikinimą

Brazilija sulaukė bausmės už Amazonės miškų naikinimą

(BNS). Brazilijos prezidentas Jairas Bolsonaro pažėrė kritikos Vokietijai ir Norvegijai, nutraukusioms finansavimą miškų apsaugos projektams šioje Pietų Amerikos valstybėje.

Anot kraštutinių dešiniųjų pažiūrų prezidento, Vokietijai ir Norvegijai derėtų sutelkti dėmesį į savo aplinkosaugos problemas.

„Ar ne Norvegija žudo banginius Šiaurės ašigalyje? Ar ne ji ten užsiima naftos žvalgymu? – ironiškai klausė J. Bolsonaro ketvirtadienį.

„Pasiimkite tuos pinigus ir eikite padėti (Vokietijos kanclerei) Angelai Merkel iš naujo apželdinti miškais Vokietiją“, – sakė jis.

Prezidentas tai pareiškė Vokietijai ir Norvegijai paskelbus, kad jos stabdo aplinkosaugai numatytų lėšų skyrimą Brazilijos miškų tvarumo projektams, argumentuodamos, kad šalies ultradešiniųjų administracija nenusiteikusi kovoti su miškų naikinimu

Norvegijos aplinkos ministerija ketvirtadienį patvirtino, kad šalis sustabdė lėšų skyrimą Amazonijos fondui. Šis fondas buvo įkurtas 2008-aisiais rinkti lėšas projektams Amazonijoje. Norvegija buvo didžiausia šio fondo finansuotoja, jam skyrusi jau 1,08 mlrd. eurų. Antroje vietoje pagal įnašus yra Vokietija (beveik 61 mln eurų), trečioje – Brazilijos valstybinė naftos įmonė „Petrobras“ (6,9 mln. eurų).

Fondo tinklalapyje skelbiama, kad maždaug 100 projektų jau paskirstyti beveik 421,5 mln. eurų. Skirtų lėšų atsiimti jau negalima. Norvegija nurodė, kad stabdo numatytą tolesnį finansavimą – tai reiškia, kad fondo nepasieks maždaug 300 mln. kronų (beveik 30 mln. eurų).

Vokietija nesitraukia iš Amazonijos fondo, tačiau šalies Aplinkos ministerija sekmadienį paskelbė, kad neskirs 35 mln. eurų kitiems miškų projektams Brazilijoje.

„Brangioji Angela Merkel turėtų pasiimti šiuos pinigus ir apželdinti miškais Vokietiją“, – sakė J. Bolsonaro trečiadienį vakare ir pridūrė, kad Vokietijai šių lėšų reikia labiau nei Brazilijai.

Japonijoje birželį vykusio Didžiojo dvidešimtuko (G-20) viršūnių susitikimo metu A. Merkel griežtai kritikavo J. Bolsonaro aplinkos politiką ir sakė, kad padėtis yra „dramatiška“.

A. Merkel ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas taip pat tikisi pasinaudoti Europos Sąjungos ir Pietų Amerikos šalių bloko „Mercosur“ prekybos sutarties ratifikavimu kaip priemone paspausti Braziliją vykjdyti savo įsipareigojimus aplinkosaugos srityje.

Naujausi Brazilijos nacionalinio kosminių tyrimų instituto (INPE) paskelbti duomenys rodo, kad miškų naikinimas per pastaruosius dvylika mėnesių išaugo 40 proc., palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus.

Klimato kaitos skeptikas J. Bolsonaro kaltina INPE skelbiant klaidinančius duomenis ir darant žalą šaliai. Po prezidento išsakytos kritikos buvo atleistas šio instituto direktorius.

Labanoras raudonuoja nuo pažymėtų kirsti medžių, o ministras seka pasakas

Labanoras raudonuoja nuo pažymėtų kirsti medžių, o ministras seka pasakas

Jau nuo liepos vidurio, nepaisant paukščių perėjimo, miškai kertami baisiau nei per karą, saugomose teritorijose taip pat. Mat 2008 metais aplinkos ministro įsakymu buvo numatyta visus kertamąją brandą pasiekusius Lietuvos miškus (išskyrus rezervatuose, kurie realiai tesudaro apie 0,5 proc. Lietuvos miškų) iškirsti per 16 metų.

Dabartinio ministro K.Mažeikos teigimu, šiemet kertama mažiau nei iki šiol. Deja, kaip vienoje konferencijoje minėjo Valstybinės miškų tarnybos vadovas Albertas Kasperavičius, realus miškų naudojimas yra didesnis už tolygų – kertama daugiau negu atauga, nes likviduojami sukaupti miško rezervai.

Iki 2023 metų numatyti iškirsti ir vertingiausi gamtai bei žmonėms brandūs miškai Labanoro girioje. Labanoro klubo prezidento Andrejaus Gaidamavičiaus teigimu, penkmečio kirtimų plano vaizdas yra kraupus – tokio kiekio kirtimų vienoje vietoje gamtininkui matyti kitur neteko. Visa giria raudonuoja nuo pažymėtų kirsti medžių net tokiose jautriose vietose, kaip Girutiškių rezervato apsaugos zona, ežerų pakrantės, pelkės, kuriose vaikščioti draudžiama, bet, pasirodo, medžius kirsti galima.

„Kol visuomenė ramiai vasaroja, kirtėjai, nesitikėdami miško gynėjų protestų, Labanoro girią naikina sustiprintomis pajėgomis, pernai prisipirkę nemažai naujos kirtimo technikos. Ir liūdna, ir gėda dėl tokio valdančiųjų požiūrio. Žali miško tarpai tarp plynių tampa vis mažesni, dabar ten toliau pjauna, o aplinkos ministras Kęstutis Mažeika seka naujas pasakas. Esą dėl sumažėjusios medienos kainos jis davęs urėdijai nurodymus kirsti daugiausia sanitarinius kirtimus, o pagausėjusius miškovežius Labanoro girioje aiškina škvalo padarinių likvidavimu. Tačiau tie škvalo padariniai yra tik kilometro spinduliu aplink mano namus, o didžioji dalis miškovežių važiuoja pro šalį. Jie prikrauti ne sausuolių iš sanitarinių kirtimų, o storiausių pušinių rąstų“, – tvirtino A.Gaidamavičius.

Gamtininko įsitikinimu, kertant miškus daroma nepataisoma žala – pavyzdžiui, pavasarį buvo nuverstas į gamtos paminklus įtrauktas šimtametis keturiolikos metrų kadagys, už jo suniokojimą niekas neprisiėmė atsakomybės. „Pagal Baudžiamąjį kodeksą, už gamtos paminklo sunaikinimą gresia iki dvejų metų nelaisvės“, – priminė A.Gaidamavičius.

Jo teigimu, per trejus metus valdžia nieko nepadarė, kad sumažintų kertamų miškų teritorijas. „Reikalinga reali miškų reforma, nes šiuo metu yra nepaisoma visuomenės valios ir su jos turtu elgiamasi kaip su nuosavu mišku“, – pabrėžė gamtininkas.

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto nario Lino Balsio požiūriu, didžiausia problema yra Labanoro miškų kirtimų įteisinimas. Jo aiškinimu, dėl šios priežasties kyla būtinybė įstatymiškai sureguliuoti miško kirtimų pobūdį ir taip apsaugoti minėtas teritorijas.

A.Gaidamavičiaus įsitikinimu, reikia panaikinti 2008 metų Aplinkos ministro įsakymą, pagal kurį visi valstybiniuose miškuose kertamąją brandą pasiekę miškai turėtų būti iškirsti iki 2024 metų.

„Jei tai nebus padaryta, tikros Labanoro girios turėtų nelikti. Natūralūs miškai bus pakeisti dirbtiniais, kuriuos aš vadinu miškininkų daržais, nes šie augina tik tai, kas reikalinga miškų ūkiui, bet ne gamtai. Tarp šių monokultūrų dar liks įsiterpę maži nekertamo miško plotai, kuriuos vadiname kertinėmis miško buveinėmis. Dar gali likti nedidelio ploto europinės svarbos buveinės, jei Europos Komisija (EK) nuspręs nubausti Lietuvą už jų naikinimą, nes didelė dalis yra iškirsta ir neturi apsaugos statuso“, – dėstė miškininkas.

Anot A.Gaidamavičiaus, Lietuva praranda didžiausią savo turtą – natūralią gamtą: „Ji paverčiama mišku, neturinčiu jokios vertės nei gamtiniu, nei kraštovaizdžio požiūriu.“

L.Balsio manymu, būtina susitarti dėl nacionalinės miškų strategijos, kurios iki šiol nėra. „Vadovaudamiesi ja mes būtume kultūros kūrėjų pusėje, kuri saugo miškus ateinančioms kartoms, o ne stengiasi iškirsti ir parduoti“, – sakė LRT radijui Aplinkos apsaugos komiteto narys.

 

Atmesdama peticiją Vyriausybė pažeidė prigimtinę tautos teisę į švarų orą ir gamtą

Atmesdama peticiją Vyriausybė pažeidė prigimtinę tautos teisę į švarų orą ir gamtą

Vyriausybė nutarė netenkinti Lietuvos žaliųjų partijos pirmininko pavaduotojos Ievos Budraitės ir kitų pareiškėjų peticijos dėl metinės miškų kirtimo normos didinimo atšaukimo, pasirašytos daugiau kaip 20 tūkstančių piliečių.

Peticijos autoriai teigė, kad sprendimas 6 proc. didinti metinę valstybinę miškų kirtimo normą 5 metams kelia pavojų Lietuvos miškams. Jie pabrėžė, kad netoleruotini ir specialios paskirties miškuose leidžiami plynieji kirtimai, kurie turėtų būti leidžiami tik išimtinais atvejais. Be to, kirtimai didinami, siekiant patenkinti medienos pramonės interesus.

Aplinkos ministerijos teigimu, miško kirtimo norma apskaičiuota tik apsauginiams ir ūkiniams miškams, o specialios paskirties miškuose draudžiami plynieji pagrindiniai miško kirtimai, išskyrus sanitarinius. Kaip pastarieji niokoja miškus, galima įsitikinti apsilankius Punios šile, kur neseniai dar dūzgė pjūklai.

Vyriausybės sprendimas grindžiamas ir Miškų ūkio konsultacinės tarybos narių pritarimu Valstybinės miškų tarnybos pasiūlytai iškirsti normai. Pernai rugpjūtį Vyriausybė nutarė valstybinių miškų pagrindinių miško kirtimų normą 2019-2023 metams padidinti 6 proc. iki 11,85 tūkst. hektarų.

Tačiau nutylima, kad Miškų ūkio konsultacinė taryba atstovauja medienos pramonininkams.

„Ministrų kabinetas neatsižvelgė į tautos valią, o tai reiškia, kad Vyriausybė pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją – pagrindinį įstatymą, įtvirtinantį piliečių laisves ir teises, pažeidė prigimtinę žmogaus ir tautos teisę į švarų orą ir gamtą“, – tvirtina Sąjūdžio „Už Lietuvos miškus“ vadovas Gintautas Kniukšta.

Ši organizacija ir toliau sieks teisiniu keliu atšaukti miškų kirtimo normos didinimą. „Kviečia toliau pasirašinėti ir peticiją dėl Punios šilo išsaugojimo. Surinkime ne 20, o 200 tūkstančių ir daugiau parašų, kad valdžia pagaliau suprastų – mes turime teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų bei protėvių žemėje“, – ragina G.Kniukšta.

Ne, prezidente, jūs Lietuvos miškų neparduosite

Ne, prezidente, jūs Lietuvos miškų neparduosite

Penktadienį, jau pasibaigus darbo dienai, šalies prezidentas Gitanas Nausėda pranešė, kad pasirašytas prezidento dekretas dėl veto Miškų įstatymo pataisų, pagal kurias nuo 2020 m. sausio vienas ar susiję asmenys negalės turėti daugiau nei 1.500 ha miško paskirties žemės.

Prezidentas visam pasauliui pasiuntė žinią: atvažiuokite, pirkite Lietuvos miškus. Ir paskubėkite, nes skandinavų „Ikea grupės“ valdomi miškai vien per vienerius metus padidėjo 50 procentų ir dabar jau užima tiek, kiek ir visa Kauno miesto teritorija…

O gal ir daugiau.

Naujajam šalies prezidentui vetuojant įstatymą nesudrebėjo ranka net žinant tą faktą, kad Vyriausybei metų pradžioje nutarus plėsti Pabradės poligoną, kariškių plotai atsirėmė į privačias valdas – „Ikea grupei“ priklausančius miškus. Tai reiškia, kad už miško paėmimą visuomenės poreikiams „Ikea gupei“ mokėsime mes visi, mokesčių mokėtojai. Priklausantis miškas gali būti perimtas savininkams sumokant rinkos kainą.

Sakysite, absurdiška situacija, taip būti negali, bet Prezidentas pabrėžia, kad naujoji Miškų įstatymo pataisa neužtikrintų sąžiningos konkurencijos laisvės…

Na, žinoma, kur ten, mums, bėdžiams, su skandinavų pinigais lygintis, bet kodėl prezidentūra nepasidomėjo, kodėl tie Skandinavijos šalių piliečiai nepuola pirkti Vokietijos miškų, o kiša ranką tik į Lietuvos arba Rumunijos girias ir nacionalinius parkus?

Didžiuliai miškų plotai koncentruojami grupės asmenų rankose, taip sudarant sąlygas grupės subjektų dominavimui, socialinės atskirties ir skurdo didėjimui regionuose, pažeidžiant kitų miškų ūkio rinkos dalyvių interesus.

Švedų korporacijos miškus masiškai supirkinėja Rumunijoje, Latvijoje, Estijoje, Lietuvoje, bet neperka kitose Vakarų valstybėse nes jiems ten miškų tiesiog niekas neparduoda..

„Ikea grupė“ valdo šimtus tūkstančių hektarų miškų Rumunijoje, Baltijos šalyse, Lietuvoje jie jau supirko dešimtis tūkst. ha miško žemės, taip įgydami išskirtinę pirmumo teisę supirkinėti besiribojančias miško valdas

Pagaliau prezidentas siunčia ir kitą žinią, kad mes, lietuviai, niekam tikę, nes tik skandinavai moka statyti medienos fabrikus, gaminti baldus vaikų darželiams, ligoninėms, mokykloms…

O mes ( Vyriausybė) tik mokame plynai kirsti Labanoro girią, draustinius, dieną naktį vežti senolių sodintas pušis kinams ir kiekvienam iš mūsų uždirbti per metus 6,5 cento…

Prezidentas remiasi ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertėmis, kurios teigia, kad dėl ilgo medžių augimo ciklo miškų ūkiui reikia didelių plotų, esą norint pasiekti bent mikro įmonės dydį reikalinga per 10.000 ha miško. Ar buvo tos ekspertės nors viename pusantro tūkstančio hektarų miškų ūkyje, ar skaičiavo, kiek galima uždirbti, jeigu ūkyje yra 25 proc. brandaus miško?

Ir pagaliau – svarbiausia – nacionalinio saugumo klausimai. Kur garantija, kad skandinavai Lietuvoje įsigytus miškus neparduos V. Putino valdomoms įmonėms? Sakote, skandinavai, mūsų kaimynai, niekada neišduos, bet prisiminkime „Mažeikių naftos“ istoriją.

Iki šiol ši įmonė galėjo būti mūsų tautos maitintoja, bet ji buvo parduota amerikiečiams. Kiek ir kam atiteko už šį sandorį – atskira kalba, bet kodėl JAV verslininkai vėliau šią lietuvių įmonę pardavė Rusijos piliečiams?

Garsiems piliečiams, kurie iki šiol susitikinėja su buvusiais aukščiausiais Lietuvos pareigūnais, o vasarą atvažiuoja ilsėtis į Labanoro girioje turimas vilas.

Esant dabartiniam teisiniam reguliavimui vienas ar keli užsienio šalių subjektai gali supirkti visus (išskyrus valstybinės reikšmės) Lietuvos miškus. Apie 880 tūkstančių ha miškų gali būti sukoncentruota vieno ar keleto stambių užsienio kapitalo miškų valdytojų rankose, taip sukuriant dominuojančią padėtį miškų ūkio sektoriuje.

Nekontroliuojamas užsienio subjektų akcijų perleidimas gali būti grėsmingas Lietuvos nacionaliniam saugumui , bet prezidentas nemano, kad būtina kuo skubiau tobulinti teisinį reguliavimą, kuris sustabdytų masinį Lietuvos miško žemės išpardavimą užsienio korporacijoms.

Šviesios atminties garsus miškininkas profesorius Vaidotas Antanaitis, su kuriuo kartu kūrėme sąjūdį „Už Lietuvos miškus“ pasakojo, kad jis, pirmasis atkurtos Lietuvos miškų ministras siūlęs ir siekęs, kad visi miškai atitektų valstybei, o su buvusiais savininkais būtų atsiskaityta, tačiau tam pasipriešino V. Landsbergio vadovaujama tuometinė Aukščiausioji taryba.

Nepriklausomybės pradžioje valstybės turtas buvo švaistomas į visas puses. Miškai – taip pat, su jais iki šiol valstybė atsiskaito už turėtą nuosavybę.

Bet mūsų prezidentų kažkodėl nestebina Vyriausybių neveiklumas.

Lietuvoje šiuo metu nėra numatyta, kiek miškų paskirties žemės gali turėti fiziniai ar juridiniai asmenys, nėra teisės aktų, kurie užkirstų kelią nevaldomam Lietuvos miškų išpardavimui.

Po tokio prezidento žingsnio verta suabejoti ir jo nuoširdumu dėl Punios šilo išsaugojimo. Ar buvo jis nuvykęs į šilą, ar susitiko su vietiniais žmonėms ar klausė miškininkų nuomonės?

Ar vėliau nepaaiškės, kad už gražių žodžių, prisidengiant sengirės išsaugojimu, slypi kai kurių veikėjų siekis pasipelnyti ES parama, o tauta, kaip visada, liks prie suskilusios geldos – ir be grybų, ir be uogų, ir be išsvajotos sengirės.

Ne, prezidente, jūs Lietuvos miškų neparduosite.

Gintautas Kniukšta, sąjūdžio „už Lietuvos miškus“ pirmininkas