Brazilija sulaukė bausmės už Amazonės miškų naikinimą

Brazilija sulaukė bausmės už Amazonės miškų naikinimą

(BNS). Brazilijos prezidentas Jairas Bolsonaro pažėrė kritikos Vokietijai ir Norvegijai, nutraukusioms finansavimą miškų apsaugos projektams šioje Pietų Amerikos valstybėje.

Anot kraštutinių dešiniųjų pažiūrų prezidento, Vokietijai ir Norvegijai derėtų sutelkti dėmesį į savo aplinkosaugos problemas.

„Ar ne Norvegija žudo banginius Šiaurės ašigalyje? Ar ne ji ten užsiima naftos žvalgymu? – ironiškai klausė J. Bolsonaro ketvirtadienį.

„Pasiimkite tuos pinigus ir eikite padėti (Vokietijos kanclerei) Angelai Merkel iš naujo apželdinti miškais Vokietiją“, – sakė jis.

Prezidentas tai pareiškė Vokietijai ir Norvegijai paskelbus, kad jos stabdo aplinkosaugai numatytų lėšų skyrimą Brazilijos miškų tvarumo projektams, argumentuodamos, kad šalies ultradešiniųjų administracija nenusiteikusi kovoti su miškų naikinimu

Norvegijos aplinkos ministerija ketvirtadienį patvirtino, kad šalis sustabdė lėšų skyrimą Amazonijos fondui. Šis fondas buvo įkurtas 2008-aisiais rinkti lėšas projektams Amazonijoje. Norvegija buvo didžiausia šio fondo finansuotoja, jam skyrusi jau 1,08 mlrd. eurų. Antroje vietoje pagal įnašus yra Vokietija (beveik 61 mln eurų), trečioje – Brazilijos valstybinė naftos įmonė „Petrobras“ (6,9 mln. eurų).

Fondo tinklalapyje skelbiama, kad maždaug 100 projektų jau paskirstyti beveik 421,5 mln. eurų. Skirtų lėšų atsiimti jau negalima. Norvegija nurodė, kad stabdo numatytą tolesnį finansavimą – tai reiškia, kad fondo nepasieks maždaug 300 mln. kronų (beveik 30 mln. eurų).

Vokietija nesitraukia iš Amazonijos fondo, tačiau šalies Aplinkos ministerija sekmadienį paskelbė, kad neskirs 35 mln. eurų kitiems miškų projektams Brazilijoje.

„Brangioji Angela Merkel turėtų pasiimti šiuos pinigus ir apželdinti miškais Vokietiją“, – sakė J. Bolsonaro trečiadienį vakare ir pridūrė, kad Vokietijai šių lėšų reikia labiau nei Brazilijai.

Japonijoje birželį vykusio Didžiojo dvidešimtuko (G-20) viršūnių susitikimo metu A. Merkel griežtai kritikavo J. Bolsonaro aplinkos politiką ir sakė, kad padėtis yra „dramatiška“.

A. Merkel ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas taip pat tikisi pasinaudoti Europos Sąjungos ir Pietų Amerikos šalių bloko „Mercosur“ prekybos sutarties ratifikavimu kaip priemone paspausti Braziliją vykjdyti savo įsipareigojimus aplinkosaugos srityje.

Naujausi Brazilijos nacionalinio kosminių tyrimų instituto (INPE) paskelbti duomenys rodo, kad miškų naikinimas per pastaruosius dvylika mėnesių išaugo 40 proc., palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus.

Klimato kaitos skeptikas J. Bolsonaro kaltina INPE skelbiant klaidinančius duomenis ir darant žalą šaliai. Po prezidento išsakytos kritikos buvo atleistas šio instituto direktorius.

Labanoras raudonuoja nuo pažymėtų kirsti medžių, o ministras seka pasakas

Labanoras raudonuoja nuo pažymėtų kirsti medžių, o ministras seka pasakas

Jau nuo liepos vidurio, nepaisant paukščių perėjimo, miškai kertami baisiau nei per karą, saugomose teritorijose taip pat. Mat 2008 metais aplinkos ministro įsakymu buvo numatyta visus kertamąją brandą pasiekusius Lietuvos miškus (išskyrus rezervatuose, kurie realiai tesudaro apie 0,5 proc. Lietuvos miškų) iškirsti per 16 metų.

Dabartinio ministro K.Mažeikos teigimu, šiemet kertama mažiau nei iki šiol. Deja, kaip vienoje konferencijoje minėjo Valstybinės miškų tarnybos vadovas Albertas Kasperavičius, realus miškų naudojimas yra didesnis už tolygų – kertama daugiau negu atauga, nes likviduojami sukaupti miško rezervai.

Iki 2023 metų numatyti iškirsti ir vertingiausi gamtai bei žmonėms brandūs miškai Labanoro girioje. Labanoro klubo prezidento Andrejaus Gaidamavičiaus teigimu, penkmečio kirtimų plano vaizdas yra kraupus – tokio kiekio kirtimų vienoje vietoje gamtininkui matyti kitur neteko. Visa giria raudonuoja nuo pažymėtų kirsti medžių net tokiose jautriose vietose, kaip Girutiškių rezervato apsaugos zona, ežerų pakrantės, pelkės, kuriose vaikščioti draudžiama, bet, pasirodo, medžius kirsti galima.

„Kol visuomenė ramiai vasaroja, kirtėjai, nesitikėdami miško gynėjų protestų, Labanoro girią naikina sustiprintomis pajėgomis, pernai prisipirkę nemažai naujos kirtimo technikos. Ir liūdna, ir gėda dėl tokio valdančiųjų požiūrio. Žali miško tarpai tarp plynių tampa vis mažesni, dabar ten toliau pjauna, o aplinkos ministras Kęstutis Mažeika seka naujas pasakas. Esą dėl sumažėjusios medienos kainos jis davęs urėdijai nurodymus kirsti daugiausia sanitarinius kirtimus, o pagausėjusius miškovežius Labanoro girioje aiškina škvalo padarinių likvidavimu. Tačiau tie škvalo padariniai yra tik kilometro spinduliu aplink mano namus, o didžioji dalis miškovežių važiuoja pro šalį. Jie prikrauti ne sausuolių iš sanitarinių kirtimų, o storiausių pušinių rąstų“, – tvirtino A.Gaidamavičius.

Gamtininko įsitikinimu, kertant miškus daroma nepataisoma žala – pavyzdžiui, pavasarį buvo nuverstas į gamtos paminklus įtrauktas šimtametis keturiolikos metrų kadagys, už jo suniokojimą niekas neprisiėmė atsakomybės. „Pagal Baudžiamąjį kodeksą, už gamtos paminklo sunaikinimą gresia iki dvejų metų nelaisvės“, – priminė A.Gaidamavičius.

Jo teigimu, per trejus metus valdžia nieko nepadarė, kad sumažintų kertamų miškų teritorijas. „Reikalinga reali miškų reforma, nes šiuo metu yra nepaisoma visuomenės valios ir su jos turtu elgiamasi kaip su nuosavu mišku“, – pabrėžė gamtininkas.

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto nario Lino Balsio požiūriu, didžiausia problema yra Labanoro miškų kirtimų įteisinimas. Jo aiškinimu, dėl šios priežasties kyla būtinybė įstatymiškai sureguliuoti miško kirtimų pobūdį ir taip apsaugoti minėtas teritorijas.

A.Gaidamavičiaus įsitikinimu, reikia panaikinti 2008 metų Aplinkos ministro įsakymą, pagal kurį visi valstybiniuose miškuose kertamąją brandą pasiekę miškai turėtų būti iškirsti iki 2024 metų.

„Jei tai nebus padaryta, tikros Labanoro girios turėtų nelikti. Natūralūs miškai bus pakeisti dirbtiniais, kuriuos aš vadinu miškininkų daržais, nes šie augina tik tai, kas reikalinga miškų ūkiui, bet ne gamtai. Tarp šių monokultūrų dar liks įsiterpę maži nekertamo miško plotai, kuriuos vadiname kertinėmis miško buveinėmis. Dar gali likti nedidelio ploto europinės svarbos buveinės, jei Europos Komisija (EK) nuspręs nubausti Lietuvą už jų naikinimą, nes didelė dalis yra iškirsta ir neturi apsaugos statuso“, – dėstė miškininkas.

Anot A.Gaidamavičiaus, Lietuva praranda didžiausią savo turtą – natūralią gamtą: „Ji paverčiama mišku, neturinčiu jokios vertės nei gamtiniu, nei kraštovaizdžio požiūriu.“

L.Balsio manymu, būtina susitarti dėl nacionalinės miškų strategijos, kurios iki šiol nėra. „Vadovaudamiesi ja mes būtume kultūros kūrėjų pusėje, kuri saugo miškus ateinančioms kartoms, o ne stengiasi iškirsti ir parduoti“, – sakė LRT radijui Aplinkos apsaugos komiteto narys.

 

Atmesdama peticiją Vyriausybė pažeidė prigimtinę tautos teisę į švarų orą ir gamtą

Atmesdama peticiją Vyriausybė pažeidė prigimtinę tautos teisę į švarų orą ir gamtą

Vyriausybė nutarė netenkinti Lietuvos žaliųjų partijos pirmininko pavaduotojos Ievos Budraitės ir kitų pareiškėjų peticijos dėl metinės miškų kirtimo normos didinimo atšaukimo, pasirašytos daugiau kaip 20 tūkstančių piliečių.

Peticijos autoriai teigė, kad sprendimas 6 proc. didinti metinę valstybinę miškų kirtimo normą 5 metams kelia pavojų Lietuvos miškams. Jie pabrėžė, kad netoleruotini ir specialios paskirties miškuose leidžiami plynieji kirtimai, kurie turėtų būti leidžiami tik išimtinais atvejais. Be to, kirtimai didinami, siekiant patenkinti medienos pramonės interesus.

Aplinkos ministerijos teigimu, miško kirtimo norma apskaičiuota tik apsauginiams ir ūkiniams miškams, o specialios paskirties miškuose draudžiami plynieji pagrindiniai miško kirtimai, išskyrus sanitarinius. Kaip pastarieji niokoja miškus, galima įsitikinti apsilankius Punios šile, kur neseniai dar dūzgė pjūklai.

Vyriausybės sprendimas grindžiamas ir Miškų ūkio konsultacinės tarybos narių pritarimu Valstybinės miškų tarnybos pasiūlytai iškirsti normai. Pernai rugpjūtį Vyriausybė nutarė valstybinių miškų pagrindinių miško kirtimų normą 2019-2023 metams padidinti 6 proc. iki 11,85 tūkst. hektarų.

Tačiau nutylima, kad Miškų ūkio konsultacinė taryba atstovauja medienos pramonininkams.

„Ministrų kabinetas neatsižvelgė į tautos valią, o tai reiškia, kad Vyriausybė pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją – pagrindinį įstatymą, įtvirtinantį piliečių laisves ir teises, pažeidė prigimtinę žmogaus ir tautos teisę į švarų orą ir gamtą“, – tvirtina Sąjūdžio „Už Lietuvos miškus“ vadovas Gintautas Kniukšta.

Ši organizacija ir toliau sieks teisiniu keliu atšaukti miškų kirtimo normos didinimą. „Kviečia toliau pasirašinėti ir peticiją dėl Punios šilo išsaugojimo. Surinkime ne 20, o 200 tūkstančių ir daugiau parašų, kad valdžia pagaliau suprastų – mes turime teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų bei protėvių žemėje“, – ragina G.Kniukšta.

Ne, prezidente, jūs Lietuvos miškų neparduosite

Ne, prezidente, jūs Lietuvos miškų neparduosite

Penktadienį, jau pasibaigus darbo dienai, šalies prezidentas Gitanas Nausėda pranešė, kad pasirašytas prezidento dekretas dėl veto Miškų įstatymo pataisų, pagal kurias nuo 2020 m. sausio vienas ar susiję asmenys negalės turėti daugiau nei 1.500 ha miško paskirties žemės.

Prezidentas visam pasauliui pasiuntė žinią: atvažiuokite, pirkite Lietuvos miškus. Ir paskubėkite, nes skandinavų „Ikea grupės“ valdomi miškai vien per vienerius metus padidėjo 50 procentų ir dabar jau užima tiek, kiek ir visa Kauno miesto teritorija…

O gal ir daugiau.

Naujajam šalies prezidentui vetuojant įstatymą nesudrebėjo ranka net žinant tą faktą, kad Vyriausybei metų pradžioje nutarus plėsti Pabradės poligoną, kariškių plotai atsirėmė į privačias valdas – „Ikea grupei“ priklausančius miškus. Tai reiškia, kad už miško paėmimą visuomenės poreikiams „Ikea gupei“ mokėsime mes visi, mokesčių mokėtojai. Priklausantis miškas gali būti perimtas savininkams sumokant rinkos kainą.

Sakysite, absurdiška situacija, taip būti negali, bet Prezidentas pabrėžia, kad naujoji Miškų įstatymo pataisa neužtikrintų sąžiningos konkurencijos laisvės…

Na, žinoma, kur ten, mums, bėdžiams, su skandinavų pinigais lygintis, bet kodėl prezidentūra nepasidomėjo, kodėl tie Skandinavijos šalių piliečiai nepuola pirkti Vokietijos miškų, o kiša ranką tik į Lietuvos arba Rumunijos girias ir nacionalinius parkus?

Didžiuliai miškų plotai koncentruojami grupės asmenų rankose, taip sudarant sąlygas grupės subjektų dominavimui, socialinės atskirties ir skurdo didėjimui regionuose, pažeidžiant kitų miškų ūkio rinkos dalyvių interesus.

Švedų korporacijos miškus masiškai supirkinėja Rumunijoje, Latvijoje, Estijoje, Lietuvoje, bet neperka kitose Vakarų valstybėse nes jiems ten miškų tiesiog niekas neparduoda..

„Ikea grupė“ valdo šimtus tūkstančių hektarų miškų Rumunijoje, Baltijos šalyse, Lietuvoje jie jau supirko dešimtis tūkst. ha miško žemės, taip įgydami išskirtinę pirmumo teisę supirkinėti besiribojančias miško valdas

Pagaliau prezidentas siunčia ir kitą žinią, kad mes, lietuviai, niekam tikę, nes tik skandinavai moka statyti medienos fabrikus, gaminti baldus vaikų darželiams, ligoninėms, mokykloms…

O mes ( Vyriausybė) tik mokame plynai kirsti Labanoro girią, draustinius, dieną naktį vežti senolių sodintas pušis kinams ir kiekvienam iš mūsų uždirbti per metus 6,5 cento…

Prezidentas remiasi ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertėmis, kurios teigia, kad dėl ilgo medžių augimo ciklo miškų ūkiui reikia didelių plotų, esą norint pasiekti bent mikro įmonės dydį reikalinga per 10.000 ha miško. Ar buvo tos ekspertės nors viename pusantro tūkstančio hektarų miškų ūkyje, ar skaičiavo, kiek galima uždirbti, jeigu ūkyje yra 25 proc. brandaus miško?

Ir pagaliau – svarbiausia – nacionalinio saugumo klausimai. Kur garantija, kad skandinavai Lietuvoje įsigytus miškus neparduos V. Putino valdomoms įmonėms? Sakote, skandinavai, mūsų kaimynai, niekada neišduos, bet prisiminkime „Mažeikių naftos“ istoriją.

Iki šiol ši įmonė galėjo būti mūsų tautos maitintoja, bet ji buvo parduota amerikiečiams. Kiek ir kam atiteko už šį sandorį – atskira kalba, bet kodėl JAV verslininkai vėliau šią lietuvių įmonę pardavė Rusijos piliečiams?

Garsiems piliečiams, kurie iki šiol susitikinėja su buvusiais aukščiausiais Lietuvos pareigūnais, o vasarą atvažiuoja ilsėtis į Labanoro girioje turimas vilas.

Esant dabartiniam teisiniam reguliavimui vienas ar keli užsienio šalių subjektai gali supirkti visus (išskyrus valstybinės reikšmės) Lietuvos miškus. Apie 880 tūkstančių ha miškų gali būti sukoncentruota vieno ar keleto stambių užsienio kapitalo miškų valdytojų rankose, taip sukuriant dominuojančią padėtį miškų ūkio sektoriuje.

Nekontroliuojamas užsienio subjektų akcijų perleidimas gali būti grėsmingas Lietuvos nacionaliniam saugumui , bet prezidentas nemano, kad būtina kuo skubiau tobulinti teisinį reguliavimą, kuris sustabdytų masinį Lietuvos miško žemės išpardavimą užsienio korporacijoms.

Šviesios atminties garsus miškininkas profesorius Vaidotas Antanaitis, su kuriuo kartu kūrėme sąjūdį „Už Lietuvos miškus“ pasakojo, kad jis, pirmasis atkurtos Lietuvos miškų ministras siūlęs ir siekęs, kad visi miškai atitektų valstybei, o su buvusiais savininkais būtų atsiskaityta, tačiau tam pasipriešino V. Landsbergio vadovaujama tuometinė Aukščiausioji taryba.

Nepriklausomybės pradžioje valstybės turtas buvo švaistomas į visas puses. Miškai – taip pat, su jais iki šiol valstybė atsiskaito už turėtą nuosavybę.

Bet mūsų prezidentų kažkodėl nestebina Vyriausybių neveiklumas.

Lietuvoje šiuo metu nėra numatyta, kiek miškų paskirties žemės gali turėti fiziniai ar juridiniai asmenys, nėra teisės aktų, kurie užkirstų kelią nevaldomam Lietuvos miškų išpardavimui.

Po tokio prezidento žingsnio verta suabejoti ir jo nuoširdumu dėl Punios šilo išsaugojimo. Ar buvo jis nuvykęs į šilą, ar susitiko su vietiniais žmonėms ar klausė miškininkų nuomonės?

Ar vėliau nepaaiškės, kad už gražių žodžių, prisidengiant sengirės išsaugojimu, slypi kai kurių veikėjų siekis pasipelnyti ES parama, o tauta, kaip visada, liks prie suskilusios geldos – ir be grybų, ir be uogų, ir be išsvajotos sengirės.

Ne, prezidente, jūs Lietuvos miškų neparduosite.

Gintautas Kniukšta, sąjūdžio „už Lietuvos miškus“ pirmininkas

Į kovą dėl Punios šilo likimo įtrauktas šalies vadovas palaiko visuomenininkus

Į kovą dėl Punios šilo likimo įtrauktas šalies vadovas palaiko visuomenininkus

Šiais metais sprendžiamas vieno vertingiausių Lietuvoje miškų masyvų – Punios šilo likimas. Ar bus ir toliau kertami Vytauto Didžiojo laikus menantys medynai, ar vis tik pavyks valdininkams įrodyti, jog būtina plėsti rezervato teritoriją šioje unikalioje vietoje ir taip ją išsaugoti ateities kartoms?

Punios giria yra Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ dalis. Joje gausu šimtamečių gamtos paminklais paskelbtų ąžuolų ir kitų medžių, taip pat čia randama daugiau kaip 100 į Raudonąją knygą įrašytų augalų ir gyvūnų rūšių.

Šiomis dienomis kova dėl Punios šilo ateities pasiekė kulminaciją. Iniciatyvinė grupė kreipėsi į Prezidentą dėl šios paskutiniosios Lietuvos sengirės išsaugojimo ir Kęstučio Mažeikos veiksmų blokuojant šiuos siekius.

Per 100 įvairių visuomeninių sričių atstovų, tarp jų – meno bei kultūros veikėjai, nacionalinių premijų laureatai, Lietuvą pasaulyje garsinantys kūrėjai, kreipėsi į Lietuvos Prezidentą Gitaną Nausėdą su prašymu gelbėti Punios šilą, kurio likimui grėsmę kelia aplinkos ministro K.Mažeikos sprendimai.

Siekiant apsaugoti šią unikalią vietą buvo paruoštas projektas, kuriuo planuota išplėsti Punios šilo rezervato teritoriją bei apsaugoti ją nuo ūkinių miško kirtimų bei medžioklės veiklos. Tačiau dabartinis aplinkos ministras K.Mažeika sustabdė minėto projekto įgyvendinimą, savo sprendimą argumentuodamas tuo, jog tuomet visuomenė neva neturėtų galimybės šioje teritorijoje lankytis, grybauti ir uogauti.

Gamtosaugininkai ir kiti aktyvūs visuomenės atstovai netiki šiais ministro motyvais, mat parengti planavimo dokumentai nurodo priešingai – numatyta, jog aplinkiniai gyventojai turėtų neribotas galimybes lankytis, grybauti ir uogauti Punios šile, o visuomenės lankymasis tam tinkamose teritorijose būtų net labiau prieinamas dėl pagerintos infrastruktūros.

Prašymą Prezidentui pasirašiusieji įžvelgia už sprendimo stabdyti rezervato plėtros projektą kyšančias medžiotojų interesų ausis. Pats ministras K.Mažeika yra medžiotojas, pasisakęs už Punios šilo komercinių medžioklės plotų pardavimą aukciono būdu privatiems medžiotojams, kas medžioklę greičiausiai suintensyvintų ir padarytų dar mažiau kontroliuojamą.

Visuomenės atstovai įsitikinę, jog aplinkosauginių įsipareigojimų nesilaikantis aplinkos ministras K.Mažeika nėra tinkamas šioms pareigoms ir prašė Prezidentą į postą paskirti principingai aplinkosaugos interesus ginantį ir dalykinę kompetenciją turintį asmenį.

„Mes nesiekiame diktuoti Vyriausybės kabineto sudėties. Mūsų pagrindinis tikslas – unikaliam Punios šilui suteikti adekvačią apsaugą. Šiuo metu susiklosčiusi situacija, kai atšauktas geras specialistų parengtas sprendimas, užkertantis kelią ūkiniams kirtimams bei medžioklei, ir nepasiūlyta jokia alternatyva, diskredituoja pačią gamtosaugos idėją.

Šiandien Lietuvos laukinėje gamtoje praktiškai nėra nė vienos vietos, kur žvėrys būtų netrikdomi medžioklės ir visuomenė galėtų juos tokius pamatyti. Punios šilą būtina apsaugoti be ūkinių kirtimų ir medžioklių“, – sakė vienas iš rašto Prezidentui iniciatorių, gamtosaugos organizacijos Baltijos aplinkos forumas vadovas Žymantas Morkvėnas.

Punios šilą stojo ginti įspūdinga visuomenės veikėjų „kariuomenė“. Vos per vieną parą buvo surinkta apie 100 iškiliausių meno, kultūros ir kitų sričių visuomenės veikėjų parašų.

Raštą pasirašė 8 šalies gamtosaugos organizacijos, taip pat pavieniai gamtininkai, gamtos fotografai. Tarp pasirašiusiųjų yra Nacionalinės premijos laureatų – literatūrologė, teatrologė Irena Vėsaitė, rašytojas Tomas Venclova, režisierius Gintaras Varnas, dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla, aktorius Rolandas Kazlas ir gausybė kitų, taip pat J. Basanavičiaus premijos laureatų – istorikas, archeologas Vykintas Vaitkevičius, mitologas religijotyrininkas Dainius Razauskas. Lietuvos gamtinės vertybės stojo ginti ir įvairūs žinomi muzikantai, tarp jų Aistė Smilgevičiūtė, Erika Dženings, Jurgis Didžiulis.

„Punios šilas lietuviams turėtų būti toks pat brangus kaip prancūzams Paryžiaus Dievo Motinos (Noterdamo) Katedra. Lietuvių biurokratai yra nė kiek ne geresni nei sovietiniai biurokratai. Jei norint išsaugoti Punios šilą prireiktų paskirti kitą aplinkos ministrą, tuomet tai ir turi būti padaryta“, – įsitikinęs režisierius G. Varnas.

Kreipimąsi pasirašė ir įvairių mokslo sričių atstovai, gydytojai, literatūrologai, kompozitoriai, bendruomenių atstovai.

Prezidentas Gitanas Nausėda, reaguodamas į kreipimąsi, paragino adekvačiai saugoti unikalias šalies vietoves, tokias kaip Punios šilas ir pritarė siūlymui išplėsti saugomą Punios šilo draustinio teritoriją.

Pasak prezidento, šiuo metu laukiama, kol aplinkos ministras K.Mažeika imsis sprendimų, kurie teisiškai sureguliuotų ir įtvirtintų griežtesnę apsaugą viename vertingiausių Lietuvos miškų masyvų.

G.Nausėda teigia, kad ateityje turi būti skiriama daugiau dėmesio gamtai reikšmingoms teritorijoms, o saugomų teritorijų plėtra turi vykti, derinant vietos bendruomenių ir socialinių partnerių interesus.

Valstybinių miškų urėdijos BNS pateiktais duomenimis, nuo 2016 metų šile neplanuojami jokie planiniai kirtimai, taip pat tokių kirtimų nenumatyta ir šiemet – vykdomi tik sanitariniai kirtimai, kurių metu šalinami sausuoliai ar vėjavartos. Esą tik stichinių nelaimių atvejais, jei būtina, atliekami plyni sanitariniai kirtimai. Tačiau šiomis dienomis užfiksuoti vaizdai byloja ką kita.

Pateikti duomenys rodo, kad 2014–2019 metais Punios šile iškirsta beveik 40,7 tūkst. kubinių metrų medienos, daugiausia – beveik 15,4 tūkst. kubinių metrų – iškirsta 2017 metais.

Punios šilas užima daugiau kaip 2,7 tūkst. hektarų teritoriją, o rezervatas šiuo metu yra 457 hektarų plote. Rezervatą buvo planuojama išplėsti iki beveik 2,2 tūkst. hektarų.