Atmesdama peticiją Vyriausybė pažeidė prigimtinę tautos teisę į švarų orą ir gamtą

Atmesdama peticiją Vyriausybė pažeidė prigimtinę tautos teisę į švarų orą ir gamtą

Vyriausybė nutarė netenkinti Lietuvos žaliųjų partijos pirmininko pavaduotojos Ievos Budraitės ir kitų pareiškėjų peticijos dėl metinės miškų kirtimo normos didinimo atšaukimo, pasirašytos daugiau kaip 20 tūkstančių piliečių.

Peticijos autoriai teigė, kad sprendimas 6 proc. didinti metinę valstybinę miškų kirtimo normą 5 metams kelia pavojų Lietuvos miškams. Jie pabrėžė, kad netoleruotini ir specialios paskirties miškuose leidžiami plynieji kirtimai, kurie turėtų būti leidžiami tik išimtinais atvejais. Be to, kirtimai didinami, siekiant patenkinti medienos pramonės interesus.

Aplinkos ministerijos teigimu, miško kirtimo norma apskaičiuota tik apsauginiams ir ūkiniams miškams, o specialios paskirties miškuose draudžiami plynieji pagrindiniai miško kirtimai, išskyrus sanitarinius. Kaip pastarieji niokoja miškus, galima įsitikinti apsilankius Punios šile, kur neseniai dar dūzgė pjūklai.

Vyriausybės sprendimas grindžiamas ir Miškų ūkio konsultacinės tarybos narių pritarimu Valstybinės miškų tarnybos pasiūlytai iškirsti normai. Pernai rugpjūtį Vyriausybė nutarė valstybinių miškų pagrindinių miško kirtimų normą 2019-2023 metams padidinti 6 proc. iki 11,85 tūkst. hektarų.

Tačiau nutylima, kad Miškų ūkio konsultacinė taryba atstovauja medienos pramonininkams.

„Ministrų kabinetas neatsižvelgė į tautos valią, o tai reiškia, kad Vyriausybė pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją – pagrindinį įstatymą, įtvirtinantį piliečių laisves ir teises, pažeidė prigimtinę žmogaus ir tautos teisę į švarų orą ir gamtą“, – tvirtina Sąjūdžio „Už Lietuvos miškus“ vadovas Gintautas Kniukšta.

Ši organizacija ir toliau sieks teisiniu keliu atšaukti miškų kirtimo normos didinimą. „Kviečia toliau pasirašinėti ir peticiją dėl Punios šilo išsaugojimo. Surinkime ne 20, o 200 tūkstančių ir daugiau parašų, kad valdžia pagaliau suprastų – mes turime teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų bei protėvių žemėje“, – ragina G.Kniukšta.

Ne, prezidente, jūs Lietuvos miškų neparduosite

Ne, prezidente, jūs Lietuvos miškų neparduosite

Penktadienį, jau pasibaigus darbo dienai, šalies prezidentas Gitanas Nausėda pranešė, kad pasirašytas prezidento dekretas dėl veto Miškų įstatymo pataisų, pagal kurias nuo 2020 m. sausio vienas ar susiję asmenys negalės turėti daugiau nei 1.500 ha miško paskirties žemės.

Prezidentas visam pasauliui pasiuntė žinią: atvažiuokite, pirkite Lietuvos miškus. Ir paskubėkite, nes skandinavų „Ikea grupės“ valdomi miškai vien per vienerius metus padidėjo 50 procentų ir dabar jau užima tiek, kiek ir visa Kauno miesto teritorija…

O gal ir daugiau.

Naujajam šalies prezidentui vetuojant įstatymą nesudrebėjo ranka net žinant tą faktą, kad Vyriausybei metų pradžioje nutarus plėsti Pabradės poligoną, kariškių plotai atsirėmė į privačias valdas – „Ikea grupei“ priklausančius miškus. Tai reiškia, kad už miško paėmimą visuomenės poreikiams „Ikea gupei“ mokėsime mes visi, mokesčių mokėtojai. Priklausantis miškas gali būti perimtas savininkams sumokant rinkos kainą.

Sakysite, absurdiška situacija, taip būti negali, bet Prezidentas pabrėžia, kad naujoji Miškų įstatymo pataisa neužtikrintų sąžiningos konkurencijos laisvės…

Na, žinoma, kur ten, mums, bėdžiams, su skandinavų pinigais lygintis, bet kodėl prezidentūra nepasidomėjo, kodėl tie Skandinavijos šalių piliečiai nepuola pirkti Vokietijos miškų, o kiša ranką tik į Lietuvos arba Rumunijos girias ir nacionalinius parkus?

Didžiuliai miškų plotai koncentruojami grupės asmenų rankose, taip sudarant sąlygas grupės subjektų dominavimui, socialinės atskirties ir skurdo didėjimui regionuose, pažeidžiant kitų miškų ūkio rinkos dalyvių interesus.

Švedų korporacijos miškus masiškai supirkinėja Rumunijoje, Latvijoje, Estijoje, Lietuvoje, bet neperka kitose Vakarų valstybėse nes jiems ten miškų tiesiog niekas neparduoda..

„Ikea grupė“ valdo šimtus tūkstančių hektarų miškų Rumunijoje, Baltijos šalyse, Lietuvoje jie jau supirko dešimtis tūkst. ha miško žemės, taip įgydami išskirtinę pirmumo teisę supirkinėti besiribojančias miško valdas

Pagaliau prezidentas siunčia ir kitą žinią, kad mes, lietuviai, niekam tikę, nes tik skandinavai moka statyti medienos fabrikus, gaminti baldus vaikų darželiams, ligoninėms, mokykloms…

O mes ( Vyriausybė) tik mokame plynai kirsti Labanoro girią, draustinius, dieną naktį vežti senolių sodintas pušis kinams ir kiekvienam iš mūsų uždirbti per metus 6,5 cento…

Prezidentas remiasi ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertėmis, kurios teigia, kad dėl ilgo medžių augimo ciklo miškų ūkiui reikia didelių plotų, esą norint pasiekti bent mikro įmonės dydį reikalinga per 10.000 ha miško. Ar buvo tos ekspertės nors viename pusantro tūkstančio hektarų miškų ūkyje, ar skaičiavo, kiek galima uždirbti, jeigu ūkyje yra 25 proc. brandaus miško?

Ir pagaliau – svarbiausia – nacionalinio saugumo klausimai. Kur garantija, kad skandinavai Lietuvoje įsigytus miškus neparduos V. Putino valdomoms įmonėms? Sakote, skandinavai, mūsų kaimynai, niekada neišduos, bet prisiminkime „Mažeikių naftos“ istoriją.

Iki šiol ši įmonė galėjo būti mūsų tautos maitintoja, bet ji buvo parduota amerikiečiams. Kiek ir kam atiteko už šį sandorį – atskira kalba, bet kodėl JAV verslininkai vėliau šią lietuvių įmonę pardavė Rusijos piliečiams?

Garsiems piliečiams, kurie iki šiol susitikinėja su buvusiais aukščiausiais Lietuvos pareigūnais, o vasarą atvažiuoja ilsėtis į Labanoro girioje turimas vilas.

Esant dabartiniam teisiniam reguliavimui vienas ar keli užsienio šalių subjektai gali supirkti visus (išskyrus valstybinės reikšmės) Lietuvos miškus. Apie 880 tūkstančių ha miškų gali būti sukoncentruota vieno ar keleto stambių užsienio kapitalo miškų valdytojų rankose, taip sukuriant dominuojančią padėtį miškų ūkio sektoriuje.

Nekontroliuojamas užsienio subjektų akcijų perleidimas gali būti grėsmingas Lietuvos nacionaliniam saugumui , bet prezidentas nemano, kad būtina kuo skubiau tobulinti teisinį reguliavimą, kuris sustabdytų masinį Lietuvos miško žemės išpardavimą užsienio korporacijoms.

Šviesios atminties garsus miškininkas profesorius Vaidotas Antanaitis, su kuriuo kartu kūrėme sąjūdį „Už Lietuvos miškus“ pasakojo, kad jis, pirmasis atkurtos Lietuvos miškų ministras siūlęs ir siekęs, kad visi miškai atitektų valstybei, o su buvusiais savininkais būtų atsiskaityta, tačiau tam pasipriešino V. Landsbergio vadovaujama tuometinė Aukščiausioji taryba.

Nepriklausomybės pradžioje valstybės turtas buvo švaistomas į visas puses. Miškai – taip pat, su jais iki šiol valstybė atsiskaito už turėtą nuosavybę.

Bet mūsų prezidentų kažkodėl nestebina Vyriausybių neveiklumas.

Lietuvoje šiuo metu nėra numatyta, kiek miškų paskirties žemės gali turėti fiziniai ar juridiniai asmenys, nėra teisės aktų, kurie užkirstų kelią nevaldomam Lietuvos miškų išpardavimui.

Po tokio prezidento žingsnio verta suabejoti ir jo nuoširdumu dėl Punios šilo išsaugojimo. Ar buvo jis nuvykęs į šilą, ar susitiko su vietiniais žmonėms ar klausė miškininkų nuomonės?

Ar vėliau nepaaiškės, kad už gražių žodžių, prisidengiant sengirės išsaugojimu, slypi kai kurių veikėjų siekis pasipelnyti ES parama, o tauta, kaip visada, liks prie suskilusios geldos – ir be grybų, ir be uogų, ir be išsvajotos sengirės.

Ne, prezidente, jūs Lietuvos miškų neparduosite.

Gintautas Kniukšta, sąjūdžio „už Lietuvos miškus“ pirmininkas

Į kovą dėl Punios šilo likimo įtrauktas šalies vadovas palaiko visuomenininkus

Į kovą dėl Punios šilo likimo įtrauktas šalies vadovas palaiko visuomenininkus

Šiais metais sprendžiamas vieno vertingiausių Lietuvoje miškų masyvų – Punios šilo likimas. Ar bus ir toliau kertami Vytauto Didžiojo laikus menantys medynai, ar vis tik pavyks valdininkams įrodyti, jog būtina plėsti rezervato teritoriją šioje unikalioje vietoje ir taip ją išsaugoti ateities kartoms?

Punios giria yra Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ dalis. Joje gausu šimtamečių gamtos paminklais paskelbtų ąžuolų ir kitų medžių, taip pat čia randama daugiau kaip 100 į Raudonąją knygą įrašytų augalų ir gyvūnų rūšių.

Šiomis dienomis kova dėl Punios šilo ateities pasiekė kulminaciją. Iniciatyvinė grupė kreipėsi į Prezidentą dėl šios paskutiniosios Lietuvos sengirės išsaugojimo ir Kęstučio Mažeikos veiksmų blokuojant šiuos siekius.

Per 100 įvairių visuomeninių sričių atstovų, tarp jų – meno bei kultūros veikėjai, nacionalinių premijų laureatai, Lietuvą pasaulyje garsinantys kūrėjai, kreipėsi į Lietuvos Prezidentą Gitaną Nausėdą su prašymu gelbėti Punios šilą, kurio likimui grėsmę kelia aplinkos ministro K.Mažeikos sprendimai.

Siekiant apsaugoti šią unikalią vietą buvo paruoštas projektas, kuriuo planuota išplėsti Punios šilo rezervato teritoriją bei apsaugoti ją nuo ūkinių miško kirtimų bei medžioklės veiklos. Tačiau dabartinis aplinkos ministras K.Mažeika sustabdė minėto projekto įgyvendinimą, savo sprendimą argumentuodamas tuo, jog tuomet visuomenė neva neturėtų galimybės šioje teritorijoje lankytis, grybauti ir uogauti.

Gamtosaugininkai ir kiti aktyvūs visuomenės atstovai netiki šiais ministro motyvais, mat parengti planavimo dokumentai nurodo priešingai – numatyta, jog aplinkiniai gyventojai turėtų neribotas galimybes lankytis, grybauti ir uogauti Punios šile, o visuomenės lankymasis tam tinkamose teritorijose būtų net labiau prieinamas dėl pagerintos infrastruktūros.

Prašymą Prezidentui pasirašiusieji įžvelgia už sprendimo stabdyti rezervato plėtros projektą kyšančias medžiotojų interesų ausis. Pats ministras K.Mažeika yra medžiotojas, pasisakęs už Punios šilo komercinių medžioklės plotų pardavimą aukciono būdu privatiems medžiotojams, kas medžioklę greičiausiai suintensyvintų ir padarytų dar mažiau kontroliuojamą.

Visuomenės atstovai įsitikinę, jog aplinkosauginių įsipareigojimų nesilaikantis aplinkos ministras K.Mažeika nėra tinkamas šioms pareigoms ir prašė Prezidentą į postą paskirti principingai aplinkosaugos interesus ginantį ir dalykinę kompetenciją turintį asmenį.

„Mes nesiekiame diktuoti Vyriausybės kabineto sudėties. Mūsų pagrindinis tikslas – unikaliam Punios šilui suteikti adekvačią apsaugą. Šiuo metu susiklosčiusi situacija, kai atšauktas geras specialistų parengtas sprendimas, užkertantis kelią ūkiniams kirtimams bei medžioklei, ir nepasiūlyta jokia alternatyva, diskredituoja pačią gamtosaugos idėją.

Šiandien Lietuvos laukinėje gamtoje praktiškai nėra nė vienos vietos, kur žvėrys būtų netrikdomi medžioklės ir visuomenė galėtų juos tokius pamatyti. Punios šilą būtina apsaugoti be ūkinių kirtimų ir medžioklių“, – sakė vienas iš rašto Prezidentui iniciatorių, gamtosaugos organizacijos Baltijos aplinkos forumas vadovas Žymantas Morkvėnas.

Punios šilą stojo ginti įspūdinga visuomenės veikėjų „kariuomenė“. Vos per vieną parą buvo surinkta apie 100 iškiliausių meno, kultūros ir kitų sričių visuomenės veikėjų parašų.

Raštą pasirašė 8 šalies gamtosaugos organizacijos, taip pat pavieniai gamtininkai, gamtos fotografai. Tarp pasirašiusiųjų yra Nacionalinės premijos laureatų – literatūrologė, teatrologė Irena Vėsaitė, rašytojas Tomas Venclova, režisierius Gintaras Varnas, dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla, aktorius Rolandas Kazlas ir gausybė kitų, taip pat J. Basanavičiaus premijos laureatų – istorikas, archeologas Vykintas Vaitkevičius, mitologas religijotyrininkas Dainius Razauskas. Lietuvos gamtinės vertybės stojo ginti ir įvairūs žinomi muzikantai, tarp jų Aistė Smilgevičiūtė, Erika Dženings, Jurgis Didžiulis.

„Punios šilas lietuviams turėtų būti toks pat brangus kaip prancūzams Paryžiaus Dievo Motinos (Noterdamo) Katedra. Lietuvių biurokratai yra nė kiek ne geresni nei sovietiniai biurokratai. Jei norint išsaugoti Punios šilą prireiktų paskirti kitą aplinkos ministrą, tuomet tai ir turi būti padaryta“, – įsitikinęs režisierius G. Varnas.

Kreipimąsi pasirašė ir įvairių mokslo sričių atstovai, gydytojai, literatūrologai, kompozitoriai, bendruomenių atstovai.

Prezidentas Gitanas Nausėda, reaguodamas į kreipimąsi, paragino adekvačiai saugoti unikalias šalies vietoves, tokias kaip Punios šilas ir pritarė siūlymui išplėsti saugomą Punios šilo draustinio teritoriją.

Pasak prezidento, šiuo metu laukiama, kol aplinkos ministras K.Mažeika imsis sprendimų, kurie teisiškai sureguliuotų ir įtvirtintų griežtesnę apsaugą viename vertingiausių Lietuvos miškų masyvų.

G.Nausėda teigia, kad ateityje turi būti skiriama daugiau dėmesio gamtai reikšmingoms teritorijoms, o saugomų teritorijų plėtra turi vykti, derinant vietos bendruomenių ir socialinių partnerių interesus.

Valstybinių miškų urėdijos BNS pateiktais duomenimis, nuo 2016 metų šile neplanuojami jokie planiniai kirtimai, taip pat tokių kirtimų nenumatyta ir šiemet – vykdomi tik sanitariniai kirtimai, kurių metu šalinami sausuoliai ar vėjavartos. Esą tik stichinių nelaimių atvejais, jei būtina, atliekami plyni sanitariniai kirtimai. Tačiau šiomis dienomis užfiksuoti vaizdai byloja ką kita.

Pateikti duomenys rodo, kad 2014–2019 metais Punios šile iškirsta beveik 40,7 tūkst. kubinių metrų medienos, daugiausia – beveik 15,4 tūkst. kubinių metrų – iškirsta 2017 metais.

Punios šilas užima daugiau kaip 2,7 tūkst. hektarų teritoriją, o rezervatas šiuo metu yra 457 hektarų plote. Rezervatą buvo planuojama išplėsti iki beveik 2,2 tūkst. hektarų.

 

 

 

 

 

Dėl niūriaspalvio auksavabalio praplėstas „Natura 2000“ tinklas Lietuvoje

Dėl niūriaspalvio auksavabalio praplėstas „Natura 2000“ tinklas Lietuvoje

Aplinkos ministerija pakeitė Europos Komisijai skirtą pateikti vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašą. Į ekologinį saugomų teritorijų tinklą „Natura 2000“ įtrauktos 3 naujos vietovės: Žagarės dvaro parkas, Plinkšių apylinkės ir Aukštųjų Šančių ąžuolynas. Jos skirtos Europos Bendrijoje saugomo vabalo – niūriaspalvio auksavabalio – apsaugai.

Taip ministerija, matyt, stengiasi likviduoti šių retų vabalų egzekucijos padarinius, kai metų pradžioje buvo plynai iškirstas ąžuolynas„Natura 2000“ teritorijoje Strėvininkų miške. Tame sklype, informacinės sistemos duomenimis (SRIS), gyveno saugomos vabalų rūšys – niūriaspalvis auksavabalis ir ąžuolinis skaptukas. Gamtos mylėtojai iki šiol socialiniuose tinkluose dalijasi tekstais apie skandalingą įvykį. Tačiau ministerija ėmėsi priemonių savo aplaidumui užglaistyti.

Patikslinti ir saugomų natūralių buveinių tipai, saugomų rūšių buveinės bei jų užimami plotai šešiolikoje saugomų teritorijų. Daugeliu atvejų jos papildytos naujais buveinių tipais ir rūšimis.

Pavyzdžiui, papildomai bus saugomos keturių tipų pelkių buveinės Viešinto ežere (Anykščių r.), stepinės pievos, eutrofiniai aukštieji žolynai, aliuvinės pievos ir kraujalakinis melsvys Šešuvies upės slėnyje žemiau Molavėnų (Kelmės r., Raseinių r.).

Tikslinant „Natura 2000“ teritorijų sąrašą, buvo nustatyti ir konkretūs saugomų buveinių ir rūšių apsaugos tikslai. Pasak Aplinkos ministerijos, jie padės žemės savininkams ir poveikio aplinkai vertintojams numatyti, ar jų planuojama ar vykdoma ūkinė veikla neturi reikšmingo neigiamo poveikio saugomoms rūšims ir (ar) natūralioms buveinėms.

Žemės ir miško savininkai ir (ar) valdytojai, kurių valdos patenka į „Natura 2000“ teritorijas ir kuriose patiriami aplinkosauginiai apribojimai, gali pretenduoti į Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos administruojamas išmokas.

Naujausio „Eurobarometro“ atlikto europiečių požiūrio į biologinę įvairovę tyrimo duomenimis, daugumai Lietuvos gyventojų gamtos išsaugojimo interesai yra aukščiau ekonominių poreikių. Daugiau nei pusė lietuvių teigė, kad siekiant išsaugoti vertingiausias Europos augalų bei gyvūnų rūšis ir natūralias buveines, kai kuriose šalies teritorijose gali ir turi būti taikomi ūkinės veiklos apribojimai.

Net 41 proc. apklaustųjų teigė, kad „Natura 2000“ teritorijose ūkinė veikla turėtų būti draudžiama, nes jose saugomi svarbiausi mūsų gamtos turtai. 51 proc. atsakiusiųjų nurodė, kad ūkinė veikla saugomose teritorijose pateisinama tik dėl labai svarbių visuomenei priežasčių ir tik tuo atveju, jei naudojamos poveikį švelninančios priemonės arba žala atlyginama atkuriant.

„Lietuvos gyventojų gamtosauginio sąmoningumo augimas yra akivaizdus, ir tai yra didelė parama sprendimų priėmėjams ir valstybės institucijoms, rengiančioms nelengvus sprendimus, kurie vis dėlto skubiai reikalingi, siekiant reikšmingo pokyčio saugant mūsų krašto gamtą. Pirmiausiai dėmesys krypsta į natūralių miško buveinių išsaugojimą“, – teigia Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyr. patarėjas Algirdas Klimavičius.

Labai didelė dalis lietuvių mano, kad saugoti gamtą yra mūsų pareiga (99 proc.), kad tai svarbu kovojant su klimato kaita (94 proc.). Lietuviai neabejoja, kad gamta ir biologinė įvairovė yra visuomenės sveikatos ir gerovės pagrindas (98 proc.). Be to, respondentų įsitikinimu, biologinė įvairovė ir sveika gamta yra svarbios ir mūsų ilgalaikiam ekonominiam vystymuisi (95 proc.).

Suprasdami biologinei įvairovei kylančias grėsmes, dauguma Lietuvos gyventojų palaiko saugomų teritorijų tinklo „Natura 2000“ idėją – daugiau nei du trečdaliai teigia, kad šios teritorijos yra labai svarbios apsaugant gamtos vertybes nuo sunaikinimo (71 proc.), suteikiant prieglobstį labiausiai nykstančioms augalų ir gyvūnų rūšims (78 proc.), užtikrinant gamtos teikiamų paslaugų (maistas, švarus oras ir vanduo) apsaugą (77 proc.).

Paprašyti įvardinti, kokiomis priemonėmis ES turėtų prisidėti prie biologinės įvairovės išsaugojimo, lietuviai nurodė, kad būtina atkurti gamtą ir biologinę įvairovę, atitaisyti padarytą žalą ir geriau informuoti piliečius apie biologinės įvairovės svarbą. Beveik pusė respondentų mano, kad reikia plėsti saugomas teritorijas (42 proc.) ir stiprinti esamą gamtos apsaugos teisinį reglamentavimą ir įgyvendinimą (atitinkamai 41 ir 40 proc. apklaustųjų). Be to, nemaža dalis lietuvių sutinka, kad reikia didinti finansavimą gamtos apsaugai (40 proc.).

„Eurobarometro“ pateikiami europiečių požiūrio į biologinę įvairovę tyrimo rezultatai atspindi ir pirmąkart Lietuvoje pradėto įgyvendinti ES LIFE programos integruotojo projekto tikslus prisidėti prie bendrų ES siekių stabdant biologinės įvairovės ir ekosisteminių funkcijų nykimą bei jas atkuriant.

Per dešimtmetį numatoma pagerinti bent 18 Europos Bendrijos svarbos buveinių apsaugos būklę (tai sudaro 33 % visų buveinių tipų, išskirtų mūsų šalyje vadovaujantis Buveinių direktyva), bent 19 Europos Bendrijos svarbos rūšių apsaugos būklę, t. y. 19 % visų ES mastu saugomų rūšių, ir bent 32 paukščių rūšių, saugomų pagal Paukščių direktyvą, populiacijų tendencijas. Tai sudaro 11 % visų ES mastu saugomų paukščių rūšių. Tam Europos Komisija yra skyrusi 10,2 mln. eurų.

Pasak A. Klimavičiaus, LIFE programos integruotasis projektas yra skirtas šalinti sistemines gamtosaugos kliūtis ir sudaryti sąlygas sugrąžinti į saugomas buveines ne tik saugomas rūšis, bet ir ūkininkus, kurie saugodami naudotų šiuos plotus.

„Anksčiau įprastas gamtosaugos metodas – drausti ar riboti ūkinę veiklą – tinkamesnis tik miško buveinių išsaugojimui, tačiau nėra pakankamas išsaugoti pusiau natūralias buveines arba jose gyvenančias rūšis, pvz., pievas ar ganyklas, atviras šlapynes, jose gyvenančias rūšis. Siekiama, kad ES parama būtų efektyviau panaudojama gamtotvarkos priemonėms, atkuriant ir palaikant buveines, kurios buvo beveik prarastos dėl nutrūkusios ekstensyvios ūkinės veiklos ar sutrikdytų natūralių procesų.“, – strateginius tikslus aiškino A. Klimavičius.

Lietuvoje įgyvendinamas LIFE integruotasis projektas „Natura 2000“ tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje“ Nr. LIFE16 IPE/LT/016 (LIFE-IP-PAF-NATURALIT) yra skirtas nacionalinių strateginių tikslų įgyvendinimui saugomų teritorijų bei „Natura 2000“ valdymo srityje. Projektu siekiama įvykdyti šalies įsipareigojimus, susijusius su bendrais ES aplinkosaugos politikos tikslais. Didžiąją dalį jo įgyvendinimui reikalingų lėšų skyrė ES LIFE programa. Veiklos numatomos įgyvendinti iki 2027 metų.

Daugiau informacijos apie projektą http://naturalit.lt.

Valstybinės miškų tarnybos traktatas sėja abejones: yra ir kita nuomonė

Valstybinės miškų tarnybos traktatas sėja abejones: yra ir kita nuomonė

Valstybinės miškų tarnybos (VMT) tinklapyje neseniai paskelbtas straipsnis „Miškai ir klimato kaitos švelninimas“ (šaltinis – „Valstybinė miškų apskaita“, 2019.01.01, Kaunas, 2018., 130 p.) bando įteigti, kad jaunuolynai yra pranašesni už brandžius ir perbrendusius medynus, plyni kirtimai sveikintini, nes leidžia greičiau užvesti „anglies kaupimo mechanizmą“ nei medynams natūraliai atsikuriant. Be to, biokuro naudojimas vietoje iškastinio esą padeda mažinti anglies dioksido kiekį atmosferoje ir švelninti klimato kaitą.

Tačiau užsienio ekspertai kaip tik šiuo metu siekia įrodyti priešingai – kad biomasės deginimas didina klimato kaitą ir skatina miškų naikinimą. Siūlome susipažinti su abiem požiūriais. Pirma pateikiame VMI teoriją.

***

Kaip rodo Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos pateikiami Vilniuje vykdytų stebėjimų duomenys, dažnėjančios karščio bangos, stiprios liūtys ir vėjai neabejotinai liudija besikeičiantį klimatą. Pagrindinė klimato kaitos priežastis – didėjantis šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis žemės atmosferoje, kurios, kaip šiltnamio plėvelė, sulaiko atmosferoje nuo žemės paviršiaus atspindėtą šilumą.

Viena iš svarbiausių šiltnamio efektą sukeliančių dujų komponenčių – anglies dioksidas (CO2), susidaro įvairių žmogaus veiklų, tokių kaip iškastinio kuro deginimas, pramonės produktų gamyba iš neatsinaujinančių žaliavų, žemės ūkio veiklos, metu. Tuo metu miškai ir apskritai visa augalija žemėje, ne tik gamina deguonį, bet ir savo biomasėje absorbuodami anglies dioksidą šalina jį iš atmosferos.

CO2 absorbavimas (sugėrimas) miške vyksta fotosintezės proceso metu, kai saulės energijos ir iš atmosferos paimamo anglies dioksido pagalba augalai (medžiai, krūmai, žolinė augalija) sintetina organinės anglies junginius (gliukozę), kaupiamus gyvoje augalo biomasėje – lapuose/spygliuose, šakose, stiebuose, šaknyse.

Medžiui augant, vis daugiau anglies yra „surišama“ organiniuose junginiuose medžio biomasėje, o deguonis „išlaisvinamas“ ir grįžta į atmosferą. Vaizdžiai tariant, medis fotosintezės metu ne tik tiekia mums deguonį, bet ir sugeria bei kaupia atmosferos anglį kaip medienos statybinę medžiagą.

Kasmetinis CO2 sugėrimas yra tiesiog proporcingas medienos tūrio prieaugiui. Miško galimybės absorbuoti CO2 priklauso nuo jo augimo – kuo intensyviau miškas auga, tai yra didėja jo stiebų, šakų, šaknų, lapų/spyglių biomasė, tuo daugiau joje bus absorbuota CO2, nes CO2 naudojamas fotosintezės metu sintetinti organines medžiagas, iš kurių ir susideda medžio biomasė. Dėl šios priežasties sparčiausiai kaupiantys anglį yra didžiausią medžių tūrio prieaugį generuojantys miškai.

Jauname amžiuje medžiai, o kartu ir miškas turi užimti ir išnaudoti visą augimo erdvę, sukurti visą „statybinį aparatą“ – šaknų sistemą, lają, ją palaikantį stiebą, todėl kaupia mažiau anglies, nei viduramžiame medyne, kai visa miško sistema ir medžio „statybinis aparatas“ jau darniai funkcionuoja. Taigi jaunuolynui augant CO2 kaupimas, kaip ir medžių metinis prieaugis, didėja, kulminaciją pasiekdamas 20-60 metų amžiuje, priklausomai nuo medžių rūšies.

Žinotina, kad greta kaupimo procesų, vyksta ir kiti – medžių atkritimo, žūties ir jų medienos destrukcijos procesai, o tuo pačiu ir anglies (CO2) „išlaisvinimo“ – t.y. emisijų grįžimo į atmosferą procesai. Žinoma, dalis medienos biomasės su sukaupta anglimi (CO2) per nuokritas patenka į miško paklotę, dirvožemį ir toliau kaupiami ten.

Įvertinus visus miške vykstančius procesus (medžių augimą, atkritimą/žūtį, miško paklotėje ir dirvožemyje kaupiamą anglį ir pan.), galima teigti, kad intensyviausiai anglies dioksidą kasmet sugeria viduramžiai, geros erdvinės struktūros, ligų, kenkėjų, vėjo ar kitų veiksnių nepažeisti miškai: baltalksnių – apie 11 – 40 m. amžiaus, drebulių, beržų, juodalksnių – apie 21 – 50 m., eglių – apie 21 – 60 m., pušų– apie 31 – 80 m., ąžuolų– apie 41 – 150 m. amžiaus medynai.

***

Senstant medynui, medžių biomasės prieaugis ir kasmet sukaupiamas anglies kiekis mažėja. Kita vertus, net ir lėtai beaugantys seni medžiai vis dar absorbuoja CO2, nors ir lėčiau, nei sparčiau augantys jaunesni medžiai.

Šiuo atveju svarbu aiškiai atskirti du aspektus, susijusius su anglies absorbavimu medžių biomasėje: 1) medyno brandos amžiuje miškai būna sukaupę didžiausią anglies kiekį – gyvoje ir negyvoje medienos masėje, dirvožemyje, paklotėje; 2) kadangi medžių tūrio prieaugis medyno brandos amžiuje jau mažėja, kasmetinis biomasėje sukaupiamas kiekis („priedas“ prie jau visoje miško ekosistemoje absorbuoto anglies kiekio) taip pat proporcingai mažėja.

Senstant medžiams ir medynui, kasmet atkrentančios (negyvos) medienos dalis didėja, kol tam tikrame amžiuje susilygina su metiniu medienos tūrio prieaugiu – t.y. tiek, kiek medienos kasmet priauga, tiek ir atkrenta (žūsta). Tai įvyksta maždaug gamtinės brandos amžiuje.

Gamtinės brandos amžiuje visose miško ekosistemos dalyse sukauptas bendras anglies kiekis nustoja didėjęs, o medyno pažeidimų atveju – netgi pradeda mažėti, nes prasideda žuvusių medžių medienos irimo procesai ir didžioji dalis anglies puvimo procesų metu (CO2 pavidalu) išsiskiria į atmosferą, nors tam tikra dalis medienoje buvusios anglies absorbuojama ir dirvožemyje.

Dėl šių priežasčių – lėtėjančio augimo ir mažėjančio CO2 absorbavimo bei senų medžių žuvimo – svarbu pasirūpinti viso miško gyvavimo ciklo išlaikymu: atkurti iškirstus miško plotus, prižiūrėti jaunuolynus ugdant sveikus ir produktyvius medynus.

Medžio nukirtimu medienos anglies ciklas nesibaigia. Mediena yra unikali, neribotais kiekiais atsinaujinanti žaliava, naudojama daugybei žmogaus buityje vartojamų gaminių, o galiausiai – kaip energijos šaltinis. Todėl labai svarbu paimtą iš miško medieną panaudoti įvairiems gaminiams gaminti taip „užkonservuojant“ CO2 dar ilgesniam laikui ir išvengiant emisijų dėl iškastinių išteklių naudojimo.

***

Ilgalaikėje perspektyvoje miškininkai siekia tolygaus miškų plotų pasiskirstymo pagal amžių, tačiau dažnos audros, kenkėjų ar ligų proveržiai neretai trikdo tokį siekį. Lietuvos gamtinės ir klimatinės sąlygos labai riboja įvairiaamžių medynų formavimą. Miškuose vyraujant vienaamžiams ar sąlyginai vienaamžiams medynams svarbu laiku mišką atkurti.

Ilgalaikiai saugomų teritorijų Dubravos rezervatinėje apyrubėje stebėjimai parodė, kad žuvus perbrendusiems medynams natūraliomis sąlygomis naujas medynas atsikuria labai lėtai. Dažnai krūmų (šaltekšnių ir lazdynų) tanki danga neleidžia kitoms medžių rūšims „prasimušti“ net ir dešimtmečiais.

Tuo metu žmogus po plyno kirtimo medyną atkuria per 3 metus ir tokiu būdu santykinai paleidžia naują anglies kaupimo „mechanizmą“. Kad šis mechanizmas efektyviai veiktų, jaunuolynams, jų rūšinės sudėties formavimui, atsižvelgiant į augavietes, miškų daugiafunkcinę paskirtį, skiriamas ypatingas vaidmuo.

Dažnu atveju tinkamai įveisti ir suformuoti jaunuolynai, palyginti su brandžiais ar perbrendusiais medynais, yra atsparesni nepalankiems klimatiniams veiksniams, intensyviai absorbuoja anglies dioksidą ir turi mažai irstančios negyvos medienos, kurioje anglis medienos skaidymo metu „išsilaisvina“ ir patenka į atmosferą CO2 pavidalu.

Miškininkystėje pirmiausia yra siekiama, kad kuo mažesnė dalis medžių žūtų, tolesniam augimui medyne būtų palikti gyvybingi, našiausi, geros stiebo formos medžiai, o žuvę būtų išimti ir panaudoti bent kurui – tam dar prieš medynų brandą yra vykdomi ugdomieji ir sanitariniai miško kirtimai.

Iškirtimas brandžiame amžiuje prieš prasidedant degradacijai (medžių žuvimui) ir kuo ilgesnis medienos produktų naudojimas pakeičiant labiau taršius pramonės produktus statybose, baldų pramonėje, taip pat biokuro naudojimas vietoj iškastinio kuro sudaro bendrą miškų indėlį į atmosferos anglies dioksido kiekio mažinimą ir klimato kaitos švelninimą.

***

Be abejonės, vienas svarbiausių rodiklių, lemiantis atmosferos anglies dioksido absorbciją miškuose ir galimą absorbcijos didėjimą – bendras miško žemės plotas ir galimybės ateityje didinti miškų plotus, kurie prisidėtų prie papildomo anglies dioksido „surišimo“ medžių biomasėje. Mūsų šalyje miškų plėtrai teikiamas prioritetas, o ir esama miško žemė yra akylai prižiūrima.

Kasmet registruojama apie 3 tūkst. ha naujo miško, kai tuo metu tik dešimtadalis tokio ploto pakeičiamas į kitas žemės naudmenas būtiniems infrastruktūros objektams įrengti. Tačiau miško funkcija yra ne tik absorbuoti CO2.

Miškas ne mažiau svarbus dėl biologinės įvairovės išlaikymo, dirvožemio ir vandens telkinių apsaugos, medienos išteklių tiekimo pramonei, atsinaujinančių energijos išteklių tiekimo energijos reikmėms, o visoms šioms ekologinėms ir ekonominėms miško paslaugoms užtikrinti labai svarbūs visų amžiaus grupių – nuo jaunuolyno iki brandaus amžiaus – medynai.

Apibendrinant būtina pabrėžti, kad miškų indėlį į klimato kaitos švelninimą reikėtų vertinti trimis skirtingais, bet bene vienodai svarbiais aspektais: 1) CO2 absorbavimo medžio biomasėje, 2) biomasėje absorbuoto CO2 ilgalaikio išsaugojimo medienos gaminiuose, taip taršesnėmis, energijai imliomis technologijomis iš iškastinių žaliavų pagamintus gaminius pakeičiant medienos gaminiais ir 3) iškastinio kuro, naudojamo energetinėms reikmėms, pakeitimo atsinaujinančiais – medienos ištekliais.

Ilgalaikio naudojimo medienos gaminių gamyba sudaro sąlygas atmosferos anglies dioksidą „užkonservuoti“ nukirsto medžio produktuose dar ilgesniam laikui. Jei beržo ar drebulės mediena natūraliai miške supūva per 3-5 metus, tai nukirtus medį anglis užkonservuojama ilgiems dešimtmečiams, o kartais ir šimtmečiams. Net ir baigus naudoti, ši mediena dažniausiai panaudojama kurui.

Tokiu atveju kurui panaudota mediena leidžia išvengti intensyvaus iškastinio kuro naudojimo, kuris stipriai prisideda prie anglies (CO2) emisijų. Jeigu medienos deginimo atveju į atmosferą grąžinama ta pati anglis (CO2), kuri buvo sukaupta iš atmosferos to medžio augimo procese, tai iškastinio kuro deginimo atveju, į atmosferą grąžinama anglis (CO2), kuri buvo kaupiama medžiuose prieš daugelį milijonų metų.

Taip „išlaisvinami“ ir į atmosferą patenka papildomi anglies (CO2) kiekiai, kurių sugėrimui reikalingi dar didesni naujų miškų plotai ar kiti anglies (CO2) iš atmosferos kaupimo sprendimai.

Užginčyta direktyva dėl biomasės

Tačiau šiais metais grupė ieškovų iš Estijos, Prancūzijos, Airijos, Rumunijos, Slovakijos, Švedijos ir JAV pateikė ieškinį prieš Europos Sąjungą, siekdamos užginčyti miško biomasės įtraukimą į bloko atsinaujinančios energijos direktyvą.

Jei šis procesas pavyktų, tai gali atimti ES energijos šaltinį, kuris šiuo metu sudaro beveik 60% visų atsinaujinančių energijos šaltinių, daugiau nei saulės ir vėjo energijos.

Ieškovai (NVO ir kiti juridiniai asmenys) apeliuoja į tai, kad ES institucijos neatsižvelgė į mokslinius įrodymus. Priešingai negu teigia mūsų Valstybinė miškų tarnyba, mokslo tyrimai esą rodo, jog miško biomasės derliaus nuėmimas ir deginimas energetikos tikslais didina klimato kaitą ir skatina miškų naikinimą.

„Biomasės kaip anglies neutralumo traktavimas prieštarauja moksliniams duomenims, rodantiems, kad medienos deginimas energijai paprastai išmeta 1,5 karto daugiau CO2 nei anglis ir 3 kartus daugiau nei gamtinės dujos.“

Europos Komisija ieškinį atsisakė komentuoti, sakydama, kad Liuksemburgo Teisingumo Teismas turi nuspręsti dėl bylos „priimtinumo“.

Praėjusiais metais ES priėmė atnaujintą savo atsinaujinančios energijos direktyvos redakciją, įsipareigodama iki 2030 m. Iš atsinaujinančių šaltinių pagaminti ne mažiau kaip 32 proc. energijos.

Seimas ryžosi pažaboti miško pramonės ryklių apetitą Lietuvoje

Seimas ryžosi pažaboti miško pramonės ryklių apetitą Lietuvoje

Nuo 2020 metų sausio vienas savininkas ar susiję asmenys Lietuvoje galės turėti iki 1,5 tūkst. hektarų miško. Tai numatė antradienį Seime priimta Miškų įstatymo pataisa: už ją balsavo 87 Seimo nariai, prieš – 6, o susilaikė 5.

Pritarusieji pataisai pajėgė atsispirti nemažam spaudimui Seime ir už jo ribų. Prieš ribojimą viešai pasisakė Specialiųjų tyrimų tarnyba, Konkurencijos taryba, Pramonininkų konfederacija. Jų įsitikinimu, pataisos neigiamai įtakos šalies verslą bei ekonomiką.

Opozicijos lyderė ir liberalų frakcijos vadovė Viktorija Čmilytė Nielsen buvo siūliusi pataisų priėmimą atidėti, bet Seimas atmetė jos prašymą. Už balsavo tik 13 parlamentarų, prieš – 53, o susilaikė 49.

Vienas aktyviausių Seime medienos pramonės rėmėjų, Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotojas Simonas Gentvilas siekė, kad vienam asmeniui ar įmonei būtų leidžiama įsigyti iki maždaug 42-44 tūkst. ha. Tačiau Seimas nesutiko svarstyti S.Gentvilo siūlomos pataisos.

Jo tėvas liberalas Eugenijus Gentvilas Seimo posėdyje aiškino, jog tik dideli miškų masyvai leidžia racionaliai ūkininkauti, o smulkūs miškai esą nebus apsaugoti nuo iškirtimo dėl savininkų noro gauti pelną.

Kęstutis Glaveckas ir Mykolo Majauskas perspėjo, kad naujas ribojimas bus lengvai apeinamas, kaip ir žemės ūkio srityje nustatytas 500 ha ribojimas. M.Majauskas jį vadino deklaratyviu, siūlė aiškiau apibrėžti, kas būtų laikomi šiuo atveju susijusiais asmenimis. Tačiau Seimas jo pasiūlymą atmetė.

Prie sprendimo apriboti miško įsigijimą daug prisidėjo visuomenininkai, individualiai ir kolektyviai raginę parlamentarus nepalaikyti miškų pramonės lobistų bei stambiojo verslo interesų. Sąjūdis „Už Lietuvos miškus“ taip pat kreipėsi į Seimo narius su prašymu pritarti įstatymo projektui dėl miško valdų apribojimo.

Užsienio kompanijos masiškai supirkinėja Lietuvos miškus – jų valdomi plotai jau viršija dešimtis tūkstančių hektarų. Didžiuliai miškų plotai yra sutelkti grupės asmenų rankose, taip sudarant sąlygas grupės subjektų dominavimui, pažeidžiant kitų miškų ūkio rinkos dalyvių interesus.

Pasak Privačių miškų savininkų asociacijos direktoriaus Aido Pivoriūno, 80 privačių miškų sektoriuje veikiančių įmonių jau yra įsigijusios virš 1,5 tūkst. ha miško.

Tačiau joks kitas investuotojas nebegalės to padaryti, todėl dominuojantys žaidėjai liks valstybė, valdanti daugiau negu pusę miškų, ir kelios stambios įmonės. Be to, sandoriams taip pat reikės Nacionalinės žemės tarnybos leidimų.

Iki šiol miško ūkio paskirties žemės įsigijimui Lietuvoje jokie apribojimai negaliojo.