Labai džiugina šiais metais suaktyvėjęs gamtosaugos specialistų dėmesys ir vertingųjų unikalaus Punios šilo savybių viešinimas. Savaitraštis „Šiandien“ kviečia diskusijai: Punios šilas – ar išsaugosime nesaugodami? Siūlome dvi nuomones šia tema.

Dr. Kazimieras SVENTICKAS, Pilietinės iniciatyvos draugijos „Mūsų Dzūkija“ pirmininkas

Kas atsakingas už kirtimus šile

Pastaruoju metu savo siekiams pagrįsti valdininkai ėmė aktvviai naudojantis kilusiu masiniu teisingu visuomenės susirūpinimu dėl plynų kirtimų.

Kartu su gražia Punios šilo tikrųjų vertybių sklaida ir plynų kirtimų kritika, sumaniai neigiamos realios grėsmės.

„Lietuvoje atsiras vieta, kur miško kirtėjai bus nepageidaujami“-taip 2018.11.21d. Delfi publikuotame straipsnyje Saugomų teritorijų departamento direktorės pavaduotoja Rūta Baškytė nudžiugina Lietuvą. Atseit, tik rezervato statusas apsaugos nuo kirtimų Punios šilą.

Tik „pamiršta“ viešai prisipažinti, kad kirtimai šile be pačių aplinkosaugininkų derinimo negalėjo būti vykdomi. Visa Puniosšilo teritorija jau daugelį metų yra valstybės saugoma teritorija (šilas priklauso Nemuno kilpų regioniniam parkui, 457 ha čia yra gamtinis rezervatas, o kiti 2226 ha – draustinis).

Kodėl būtent dabar gamtosaugininkai pasirinko laiką fotografuoti, filmuoti ir rodyti visuomenei po praeitų metų praūžusio škvalo Punios šile pašalintų vėjovartų kirtimų lopus ir nupjautų medžių rietuves? O jeigu nekontroliavo kirtimų – kas kaltas?

Asmeninis eksministro projektas

Labai džiugina šiais metais labai suaktyvėjęs gamtosaugos specialistų dėmesys ir vertingųjų unikalaus Punios šilo savybių viešinimas. Visiškai pritariame ir palaikome toliaregišką tikslą išsaugoti šilą ir jo vertybes ateities kartoms. Griežtai pasisakome prieš plynus kirtimus saugomose teritorijose.

Tačiau 2018 12 07 vėl gavome iš Valstybės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus Alberto Stanislovaičio atsakymą, kuriame nėra jokių argumentų dėl mūsų nurodomų konkrečių grėsmių rezervato išplėtimui visai šilo teritorijai.

Konkrečias grėsmes matėme Belovežo girioje Lenkijoje, Dumbravos rezervatinėje apyrubėje. Pavojus matome ir pačio Punios šilo esamo 457 ha rezervato plote. Įsitikinome, kad nesaugant išsaugoti Punios šilą – misija neįmanoma.

Tačiau Aplinkos ministerijai pavaldūs gamtosaugos ir miškininkystės mokslininkai bei specialistai baimingai tylėjo. Projektui drįsę viešai paprieštarauti alytiškiai miškininkai nebedirba. Mat buvo vieša paslaptis, kad rezervatas visoje Punios šilo teritorijoje buvo pačio buvusio Aplinkos ministro Kęstučio Navicko ambicingas siekis.

Kaip apsiginti nuo medžių kenkėjų ?

Pagal teisės teoriją nusikaltimai daromi veikimu ir neveikimu. Pasirodo, medžius valstybės saugomose teritorijose galima naikinti dviem būdais – kirsti arba uždarius rezervate palikti supūti ir leisti sunaikinti pavojingiems kenkėjams.

Mus įtikinėja, kad įsteigus rezervatą bus nebaisūs jokie kenkėjai, škvalai netgi gaisrai.

Atseit, miškas pats apsigins ir savaime atsikurs. O vienas iš idėjinių rezervato Punios šile „tėvų“ dr. Žydrūnas Preikša šias rimtas grėsmes viešai vadina tik mitais.

Jam antrina šiuo metu pagarsėjęs gamtosaugininkas A.Gaidamavičius. Jo nuomone, vis vien eglės ir kiti spygliuočiai medžiai su laiku Lietuvos miškuose nunyks.

Kaip sektinas pavyzdys minima garsioji Belovežo giria. Spalio mėnesį apsilankėme šios girios Lenkijai priklausančioje dalyje Su pasibaisėjimu matėme, kad UNESCO paveldu laikomoje girioje, nuo 2008 metų nustojus naikinti pavojingus medžių liemenų kenkėjus, jau nėra nei vienos neužkrėstos kenkėjais eglės!

Sunaikinta per 10 tūkst.ha uniklios girios eglynų. Nusiunčiau apgraužtų sausų eglių stiebų Beloveže nuotraukas A.Gaidamavičiui.

Andrejus „paguodė“:„Bavarijos nacionalinio parko mirusiame miške gausiai lankosi egzotikos ieškančių žmonių ekskursijos, net Holivudas čia kuria filmus“. Ar ir Lietuvoje reikia plikų medžių kapinynų siaubo filmams?

Tikras kinivarpų veislynas jau yra ir esamas Punios šilo rezervatas, kur netaikomos jokios apsisaugojimo priemonės.

Keista, kad ir po 2018 10 02 buvusio ministro K. Navicko vizito Punios šile matytų kinivarpų židinių genetiniame eglių medyne, nesiimta jokių priemonių.

Miškų sanitarinės apsaugos reikalavimų 30 p. nurodoma : „Spygliuočių medžiai, kuriuose apsigyveno medžių liemenų pavojingi kenkėjai, iki pirmųjų lėliukių susiformavimo turi būti iškirsti sanitariniais kirtimais ir išvežti ne arčiau kaip 3 km nuo medyno…“.

Taigi pavasarį bus apkrėsta šimtai naujų eglių šile ir aplink šilą. Kas padengs dėl privalomųjų apsaugos priemonių nevykdymo padaryta žalą valstybei ir privačių miškų savininkams net kitoje Nemuno pusėje? Spėju, kad Aplinkos ministerija apkaltins miškininkus.

Ar būtina kuo daugiau medžių supūdyti?

Gražios miškų apsaugos idėjos neabejotinai labai patrauklios ir priimtinos. Jos teisėtai sulaukia daugybės sekėjų, organizuojamos palaikymo akcijos.

Deja, rezervato projekto sprendiniais aiškinama ir atkakliai siekiama, kad Punios šile būtų kuo didesnis kiekis pūvančių medžių.

Valdininkų projektas grindžiamas tuo, kad keturis kartus padidinus rezervato plotą, nugriuvusiuose ir pūvančiuose medžiuose veisis daugiau tokioje terpėje augančių retų rūšių, tariamai susiformuos unikali ekosistema.

Regis, gamtosaugininkai tik labai nori pasigirti savo kolegoms pasaulyje kerpių, vabaliukų ir kitų pūvančioje medžių terpėje augančių rūšių kiekio padidinimu.

Juk tam daugiau kaip dviejų tūkstančių ha šilo plote spygliuočius medžius per ilgesnį laiką praktiškai teks paaukoti. Ar ne per didelė gamtosaugininkų noro pasirodyti prieš Europą kaina?

Įdomu ir tai, kad rezervato plane numatyti įrengti kitą, kur kas ilgesnį uždarą privažiavimą į turistinę sodybą prie Nemuno, o esamą kelią uždaryti.

Ar susiformuos svajojama sengirė?

Turime pavyzdžių, kas vykta esamuose rezervatuose. Pavažiavę vieninteliu leistinu keliu į dešinę Punios šilo pusę apie 5 kilometrus. Privažiuosite draudžiamus sustoti ir įžengti į mišką rezervato ženklus.

Lėtai važiuokite arba eikite dar apie 2 kilometrus. Regėsite gausybę prigriuvusių, pūvančių eglių, pušų, kai kur ir senų ąžuolų. Tačiau daugiausiai ploto užkariauja gausiai kerojantys aukšti lapuočių krūmynai.

Po jais praktiškai nevyksta savaiminis tradicinių medžių rūšių atsikūrimas. Kur ne kur išlieka pavieniai ąžuolai. Pastebėsite kinivarpų apniktų eglių židinius. Kažkas panašaus į svajojamą sengirę yra gal tik 6-7 rezervato ploteliuose.

Būtent tik šios vietos parodomos reklaminėse šilo nuotraukose ir retų pažintinių ekskursijų metu.

Apsilankęs čia Seimo narys miškininkas Kęstutis Bacvinka sakė, kad toks nykus vaizdas susiformavo ir Dumbravos rezervatinėje apyrubėje. Dar prastesnį vaizdą matėmė Belovežo girioje Lenkijoje. Uždaras rezervatas yra ne tas kelias, kuris leistų suformuoti patrauklią ir lankymui pritaikytą sengirę.

Aplinkinių gyventojų apgaulė? 

Kilus vietos bendruomenių pasipriešinimui valdininkų savivalei, informaciją apie Punios šilą ir jo vertybes pasklido plačiau.

Puiku, kad šilo vertybėmis ir ateitimi domisi ir rūpinasi vis daugiau Lietuvos žmonių. Tačiau valdininkai visuomenei aiškina, jog žmonėms svarbus tik šilo lankymas. Rūpi ir tai. Šilas turi būti protingai atviras ir juo gėrėtis ir pasisemti miško galių ir sveiktos reikia sudaryti sąlygas visiems norintiems.

Vietos bendruomenių gyventojai raminami – bus tvarka, rezervate galėsite uogauti, grybauti ir žvejoti.

Tačiau akivaizdu, kad po 10 -15 metų žmonės į Punios šilo rezervato teritoriją neįeis dėl tankių krūmų ir pūvančių medžių griuvenų. Lankoma liks tik planuojama siaura rekreacinė šilo zona. Nuo aplinkinių gyventojų slepiama, kokia bus rezervato apsauginė zona ir kokie ten bus ribojimai.

Nesame žinovai ar specialistai. Tik labai mylime savo krašto gamtą, vertiname ir didžiuojamės Punios šilu, todėl negalime leisti, kad nugalėtų asmeniniai siekiai. Šilas turi būti ne uždaras, o labiau atviras lankytojams.

Pavyzdžių, kaip išsaugomi senieji miškai ir jų retosios vertybės, juos pritaikant ir turizmo, ir sveikatingumo tikslams, užsienio šalyse ne vienas.

Labai tikimės iš garbių šalies mokslininkų, Aplinkos ministerijos specialistų, iš visų gamtos mylėtojų sulaukti pagrįstų pasiūlymų kaip tai padaryti.

Andrejus GAIDAMAVIČIUS, gamtininkas:

Daug kas nustebs sužinojęs, kad Lietuvoje turime lygiai 40 rezervatų. Bet dauguma jų tokie maži, kad, bendrai paėmus, visi rezervatiniai miškai sudaro tik vieną procentą visų Lietuvos miškų.

Tas vienintelis procentas, kuriame draudžiama žmogaus ūkinė veikla, nuo išnykimo saugo visą Raudonąją knygą, o svarbiausia – procesus, dėl kurių miškas virsta tikru mišku.

Tikras miškas – tai miškas su krūmais, išvartomis, negyvais stuobriais, tankumynais ir aikštelėmis, su visa miško architektūra (ardais), susidedančia iš keleto medžių kartų, nuo pačio mažiausio iki pačio didžiausio, su natūralia medžių rūšių kaita ir nematomais simbiotiniais ryšiais, kurie padeda miškui atsistatyti po įvairių negandų, tokių kaip ekstremalūs orai, kenkėjai ir ligos, gaisrai. Tik kirviui natūralus miškas nepajėgus pasipriešinti.

Kartais kirvis naudojamas ir iš geros valios – norint „patobulinti“ natūralius procesus, įsivaizduojant, kad žmogus geriausiai žino, kaip turi augti miškas.

Sovietinio auklėjimo žmogus, ekologijos mokslo neragavęs, supranta, kad miškas turi būti tvarkingas, kad jame turi augti tik ekonomiškai vertingiausios rūšys, kad miškas turi tarnauti kaip išteklius – jei ne medienai, tai bent rekreacijai.

O kur pačios gamtos poreikiai? Gamtos sandėlio vedėjui tai nerūpi. Dėl to ir turime tik vieną procentą miškų, kur gamta gali savo poreikius realizuoti.

Tie smulkūs rezervatai, įkurti valstybiniuose parkuose, kurie šiuo metu kertami plynai, niekaip tarpusavyje nesusijungia, nėra jokių „žaliųjų koridorių“, kad sengirių rūšys galėtų migruoti ir bent iš dalies palaikytų ekologinį balansą, kurio nebuvimas kenkia ne tik miškams, bet ir žmogaus ekonominiams interesams.

Tie liemenų kenkėjai, įvairūs žievėgraužiai, kurių taip bijosi Punios šilo pašonėje gyvenantys žmonės, yra natūrali gamtos dalis ir neatneša jokios žalos, kol ekologinė pusiausvyra būna nepažeista. Bet užtenka žmogui įsikišti, kirsti natūralius miškus plynai ir juos keisti monokultūromis – bausmės už tai netenka ilgai laukti.

Gamta nekenčia monokultūrų ir visomis išgalėmis stengiasi jas sunaikinti. Todėl net „ūkiniuose“ miškuose negalima iš miško daryti daržo, plantacijų, sodinti eilėmis vieną medžių rūšį, nes tokiame miške turėsi vieną rūšį vabalų, kuria tikriausiai nesidžiaugsi.

Punios šilo rezervato priešininkai beda pirštu į Belovežo girią, į džiūstančius jos eglynus ir sako, kad tai yra įrodymas, jog žmogaus įsikišimas būtinas.

Bet vedant analogijas su Belovežo giria, reikia žinoti jos skaudžią istoriją. Belovežo giria saugoma tik 90 metų. Iki tol lenkų miškininkai, kartu su britų korporacija ją intensyviai kirto. Vežė storiausius ąžuolus, o į jų vietas sodino egles. Todėl Lenkijos pusėje esanti girios dalis, kurioje ūkininkavimas niekada nenutrūko, yra pačių miškininkų sugadinta.

Lygiai kaip sugadinti Europos kalnų miškai, kai juose iškirsti kėniai buvo pakeisti greičiau augančiais ir greičiau pelną duodančiais eglynais. Sparčiai keičiantis klimatui tie gryni eglynai tapo tikra nelaime.

Vis dažnėjančios audros lengvai išverčia egles, nes jų šaknų sistema paviršinė, o tokie ką tik nuvirtę medžiai yra puiki vieta veistis žievėgraužiams vabalams, nes nusilpęs medis nepajėgia jiems pasipriešinti. Ką tokiu atveju daro žmogus? Imasi sanitarinių kirtimų ir egles sodina iš naujo.

Bavarijos nacionaliniame parke pasielgta kitaip. Mokslininkai įtikino valdžią leisti gamtai susitvarkyti plačiai. Taip milžiniškas žuvusio eglyno plotas buvo paliktas likimo valiai.

Ir nors natūralus atsikūrimas užtruko ne vieną dešimtmetį, mat natūraliam miškui pasisėti turi būti iš ko – kito natūralaus miško, bet šiandien galime konstatuoti faktą: nestabilų dirbtinį mišką gamta jau pakeitė į stabilų natūralų. Žemė tarsi išsaugojo atmintį, koks miškas buvo prieš tai ir tobulai atkartojo jo sudėtį.

Kuomet studijavau miškininkystę Lietuvos žemės ūkio universitete, dėstytojas prof. Albertas Vasiliauskas mums, studentams, tyliai prasitarė, kad tie sanitariniai kirtimai neretai atneša daugiau žalos nei naudos. Nes kiekvienas kelmas yra atvira žaizda, atviri vartai kitoms ligoms ir kenkėjams.

Nuo vienos bėdos kirvio pagalba išsivaduoji – gauni kitą. Ir jeigu pradėjai taip mišką „gydyti“, tai turėsi tuo užsiimti be paliovos, nors nesi tikras ar neateis toks metas, kai sanitariniais kirtimais mišką teks iškirsti plynai, taip ir nesulaukus iš jo ilgai lauktos ekonominės naudos.

Natūraliame miške viskas vyksta kitaip. Ten kiekvienas kenkėjas, kiekvienas ligos sukėlėjas turi ir begalę priešų. Grybinės ligos neišplinta, nes jų vietą jau būna užėmę kiti grybais, vabzdžiai-kenkėjai neišplinta, nes kol jie tarp didelės įvairovės medžių suranda sau tinkamą – daug kas pakeliui jiems gali nutikti.

Grynuose eglynuose ligos ir kenkėjai plinta žaibiškai, tad XXI amžiaus miškininkystės pagrindine užduotimi turėtų būti palaikyti kuo didesnę biologinę įvairovę, kad visi miškai būtų įvairiaamžiai ir įvairiarūšiai.

Rezervatai, kuriuose žmogus nesikiša su savo netobulu mokslu, dažnai paremtu pragmatiškais interesais ir politika, yra ta vieta, kuri padeda žmogui pamatyti, kas yra tikra vertybė ir padeda tobulėti tam pačiam mokslui.

Kas iš mūsų nenorėtų aplankyti tolimos taigos ar atogražų neliestus kampelius? Tokį kampelį galime turėti ir čia, Lietuvoje. Ir tai būtų tik vienas papildomas procentas prie to kito procento griežtai saugomų miškų, kurį jau turime.

Punios šilas jau turi botaninio-zoologinio draustinio statusą, kuris artimas rezervatiniam. Visas beveik 3000 ha šilo masyvas priklauso valstybei. Numatoma jame leisti lankytis visiems norintiems. Dabar galiojančios taisyklės numato, kad net ir rezervatuose, esant dideliam kenkėjų ir ligų išplitimui, žmogaus įsikišimas yra galimas, nors dar nė viename rezervate to neprireikė.

2019-02-17