„Kauno dienos“ redakcijoje viešėjęs ir pusiau kauniečiu save laikantis naujasis aplinkos ministras Kęstutis Mažeika tikisi paspartinti ministerijos darbą ir sprendimų priėmimą.

– Keturis mėnesius ministerija buvo be vadovo. Ar neužpelkėjo?

– Pirmiausia planuojame veiklos auditą. Kaip Aplinkos komiteto pirmininkas, dirbau su ministerija, viceministrais, iš kurių tik vienas belikęs. Kalbant apie departamentų vadovus, kitus žmogiškuosius išteklius, tikrai yra daug laisvų etatų, daug tuščių kabinetų. Todėl ir norime įvertinti žmogiškuosius išteklius, sutelkti komandą ir dirbti taip, kaip suplanuota Vyriausybės programoje.

– Buvusiam aplinkos ministrui Kęstučiui Navickui buvo išsakyta daug priekaištų dėl darbo, dėl tam tikrų sprendimų. Vienas iš skandalingiausių – 4 mln. eurų ES paramos skyrimas ankstesnės jo darbovietės projektui. Ar pradėjęs dirbti planuojate patikrinti ir įvertinti šią situaciją?

– Esu gavęs ne vieną paklausimą ir iš žurnalistų, ir iš nevyriausybinių organizacijų. Manau, kad į šį klausimą reikia atsakyti, nes iki šiol tai nebuvo padaryta. Jeigu visuomenė nori žinoti, gauti informacijos, mes turime suteikti.

Teigiama, kad viskas, skiriant ES lėšas, buvo atlikta pagal tuometes procedūras. Jeigu išties taip buvo, manau, ir buvusiam ministrui svarbu turėti tai patvirtinantį atsakymą.

– Ką, jūsų akimis, išties negerai darė jūsų pirmtakas K.Navickas, ir ką, tapęs ministru, jūs darysite kitaip?

– Gal būtų neetiška kritikuoti, bet, įvertinęs darbų tempus, dažnai pastebėdavau, kad vėluodavo parengti teisės aktus. Matome, kad ir pati ministerija tarp visų ministerijų yra paskutinėje vietoje pagal darbo efektyvumą. Tuos rodiklius tikrai tikimės pagerinti. Darbo krūvis, tenkantis kai kuriems specialistams, yra tikrai neadekvatus. Turi būti tolygiai paskirstyta, turi būti nuoseklumas, atsakomybių pasiskirstymas. Manau, kad išteklius turime išnaudoti tinkamai.

– Viešojoje erdvėje nemažai triukšmo kilo dėl urėdijų reformos. Ką manote apie šią reformą?

– Urėdijų reforma dar nepasibaigusi, ji dar vyksta. Išryškėjo nauji iššūkiai: balanso paieška tarp miško viešojo poreikio tenkinimo ir verslo bei pramonės poreikio tenkinimo. Tą balansą turime surasti. Reikia įvertinti eksporto poveikį medienos pramonei ir miškų kirtimams.

Dabar kalbama, kad medienos apdirbimas ir eksportas yra nuostolingas ekonomikai ir pačiam miškui, nes negaunama pridėtinė vertė, kurią būtų galima sukurti čia, Lietuvoje. Išryškėjo nauji iššūkiai: ieškoma balanso tarp miško viešojo poreikio tenkinimo ir verslo bei pramonės siekių.

– Prakalbote apie miškų kirtimus, kurie sukėlė nemenką visuomenės pasipiktinimą. Ministerija bandė stabdyti plynuosius kirtimus. Kaip jūs vertinate šiuos procesus?

– Kaip ir sakiau, pirmiausia reikia įvertinti situaciją, išanalizuoti ir tai, kas vyksta aplinkinėse šalyse, juo labiau, kad kyla grėsmių dėl medžių ligų, vabzdžių, kurie pažeidžia medieną, invazijų, ir medžiai džiūsta. Pagaliau – koks yra medienos poreikis užsienio rinkose. Dėl tų didžiulių kirtimų, kurie planuojami artimiausiu metu, kyla naujų iššūkių ir manau, kad mūsų pramonė gali būti nekonkurencinga.

Kalbant apie Labanoro girią, kurios kirtimai pastaruoju metu daug eskaluojami, manau, kad svarbiausia turėti sveikus miškus. Pušis, kurios brandos amžius yra 100–110 metų, gali augti ir iki 140 metų, ir jokio poveikio jos medienai nebus. Ko negalima pasakyti apie minkštuosius lapuočius – drebules ar beržus, kurie perbrendę tinkami tik biokurui ir malkoms.

Turime susifokusuoti į tuos miškus, iš kurių galime gauti didesnės naudos, kurių nereikėtų perauginti ir paskui paversti malkomis. Pateikdami pakankamą kiekį medienos pramonei, sukurtume pridėtinę vertę, o tai šiandien šlubuoja.

– Girdžiu jūsų ekonominį požiūrį į miškus ir jų kirtimą. O miškas kaip vadinamieji žalieji plaučiai? Ekologijos klausimai?

– Kaip ir sakiau, turi būti balansas tarp visuomenės poreikio tenkinimo – ta kita socialinė pridėtinė vertė, kokią gauname iš miško, ir verslo poreikių. Turime išlaikyti saugomas teritorijas, kurios ir yra vadinamieji žalieji plaučiai.

Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos yra perdavusi apie 1,5 tūkst. apleistų, nedirbamų ir nenašių žemės plotų. Tuos plotus galima įveiklinti užsodinant juos mišku, taip išplečiant ir tuos žaliuosius plaučius. Dalis tų plotų jau yra identifikuota, jau planuojama apsodinti, bet turime tai daryti gerokai sparčiau.

– Pastaruoju metu daug kalbama, kad turime atsisakyti taršių automobilių. Svarstymų, kaip skatinti žmones atsisakyti tokių transporto priemonių ir kaip paskatinti įsigyti mažiau taršias, netrūksta, tačiau kol kas konkrečių žingsnių nėra. Ką darysite?

– Oro taršos mažinimo planas jau yra Vyriausybės darbotvarkėje. Šiomis dienomis pasirodė informacija apie situaciją Klaipėdoje: oras labai gražus, pavasaris, atrodo, turėtume džiaugtis tuo lauke, tačiau nerekomenduojama eiti į lauką dėl beveik padvigubėjusios kietųjų dalelių koncentracijos ore.

Mokslininkai pateikia informacijos, kad nuo oro taršos kietosiomis dalelėmis Europoje pastaruoju metu miršta daugiau žmonių, negu nuo rūkymo. Tai turbūt yra vienas didžiausių šių dienų iššūkių, ir su tuo kovoti turime visomis galimomis priemonėmis. Grįžtant prie taršių automobilių klausimo, projektiniame pasiūlyme buvęs tam tikro mokesčio ar baudų įvedimas, ko gero, būtų labiau žalingas nei naudingas. Įvertinę mūsų žmonių finansines galimybes ir socialinę padėtį, manome, kad žmonės automobilį įsigyja ne dėl pramogos, o dėl būtinybės turėti susisiekimo priemonę, važiuoti į darbą.

Manau, kad nueita teisingu keliu – pasirinkta skatinimo priemonė atsisakyti taršaus automobilio. Finansinis instrumentas įsigyjant mažiau taršų automobilį arba apskritai pasirenkant visuomeninį transportą ar kitus susisiekimo būdus, artimiausiu metu, manau, bus pasiūlytas visuomenei. Toks modelis yra paimtas iš kitų šalių, kur tokia praktika pasiteisino. Tuo keliu turime ir eiti.

– Pernykštis Vyriausybės sprendimas privertė suklusti, ar klimato taršos klausimai neužima našlaičio pozicijos. Būtent iš Klimato kaitos specialiosios programos buvo paimtos lėšos ikimokyklinio ugdymo pedagogų atlyginimams didinti. Kaip jūs tai vertinate?

– Noriu pasakyti, kad tie pinigai nebuvo tiesiog paimti ir nebus grąžinti. Jie yra pasiskolinti trumpam laikotarpiui, ir tai yra logiška bei ūkiška. Pernai ir šiemet, kol dar nėra konkrečių priemonių, kur tuos pinigus išleisti, jie tiesiog būtų gulėję sąskaitoje ir laukę plano įgyvendinimo priemonių. Iki tol, kol prasidės konkretūs darbai, kuriems reikės finansavimo, tos lėšos bus grąžintos. Manau, kad tai įvyks laiku, nebus kokio nors pinigų nepritekliaus.

– Kokia jūsų nuomonė apie atliekų tvarkymą? Kaip jas turėtume tvarkyti?

– Turime tęsti ir maksimaliai įveiklinti sistemą GPAIS (ji skirta gaminių, pakuočių ir atliekų (GPA) apskaitos duomenims surinkti, analizei ir kontrolei – red. pastaba). Vienu metu prieš ją buvo nuteikinėjama labai priešiškai. Šiandien įmonės persiorientavo ir supranta atsakomybę.

Iki šiol sprendžiamos problemos, kilusios dėl bendrovės „Metrail“ nesutvarkytų atliekų (Teisme narpliojama byla dėl dabar jau bankrutavusios bendrovės „Metrail“ galbūt fiktyviai tvarkytų metalinių ir kitų pakuočių. Įtariama, kad valstybei galėjo būti padaryta 6 mln. eurų žala – red. pastaba). Jeigu ši problemą liktų neišspręsta, visai Lietuvai grėstų sankcijos iš Europos Komisijos už nesutvarkytas atliekas. Kalba eina apie daugiau kaip 300 mln. eurų, ir šią sumą mokėtų visi mokesčių mokėtojai.

GPAIS sistema veikia, ji leidžia atsekti visą grandinę, todėl svarbu, kad tiek mažieji atliekų darytojai, tiek importuotojai, tiek perdirbėjai įsitrauktų į sistemą, ir galėtume matyti, kada ir kur tos atliekos juda. Kalba eina apie pavojingas atliekas, nes matome, kad komunalinių atliekų sąvartyne pavojingų atliekų yra per daug – vadinasi, sistema kažkur stringa.

Tai susiję su mumis visais ir mūsų saugia ir švaria aplinka. Kai visi atliekų tvarkytojai prisijungs prie sistemos, diskutuosime apie žingsnius, kad sistema veiktų kuo greičiau ir paprasčiau. Taip, šiandien ši sistema reikalauja papildomų išteklių, bet, norint išvengti tokių situacijų, kaip „Metrail“ atveju, turime prisiimti atsakomybę visi kartu.

– O koks, jūsų manymu, atliekų tvarkymo būdas geriausias: deginti, rūšiuoti ir perdirbti?

– Turime pajėgumų ir atliekas rūšiuoti, ir galutinai sutvarkyti. Europos Komisija mums jau pranešė, kad tokiems projektams, kaip atliekų deginimas, kogeneracija, daugiau finansavimo nebeskirs. Žinoma, projektai jau įsibėgėję, ir dabar pagrindinis mūsų siekis – kad tos jėgainės, įgyvendinant žiedinės ekonomikos principus ir diegiant atliekų mažinimo paketą, turėtų maksimalią galimybę pereiti prie atsinaujinančių išteklių naudojimo – prie biokuro.

Manau, kad tai alternatyva, kurią projektų vystytojai turi numatyti, nes ilgalaikėje perspektyvoje atliekų resursų jiems pritrūks.

– Koks aplinkosaugos ir aplinkotvarkos prasme, jūsų akimis, yra Kaunas?

– Kaunas yra manos studijų miestas. Gyvenau Žaliakalnyje, ir dabar ten turiu savo būstą. Esu marijampolietis, pusiau kaunietis. Matau Kauną kaip žalią miestą. Aplinkosaugine prasme, Kaunas yra labai jautrus miestas, nes įsikūręs dviejų upių sankirtoje. Todėl vandentvarka, lietaus ir komunalinių nuotekų tvarkymas yra labai svarbus klausimas.

Automobilių ir gatvių tarša per lietaus nuotekas patenka į vandenį, tad ateityje Kauno laukia daug iššūkių, juolab kad miesto infrastruktūra artėja prie vandens, nes visi nori gražaus vaizdo. Todėl būtina lygiuotis į naujausias, švarias ir saugias technologijas, kurios padėtų išvengti nors ir minimalios taršos bei poveikio aplinkai.

Aušra Garnienė („Kauno diena“, 2019 m. balandžio 8 d.)