Sausio 15 d. sąjūdis „Už Lietuvos miškus“ surengė piketą prie Saugomų teritorijų tarnybos.

Ši prie Aplinkos ministerijos įkurta institucija įgyvendina valstybės politiką ir strategiją saugomų teritorijų apsaugos ir tvarkymo srityje, vykdo saugomų teritorijų valstybinio valdymo funkcijas. Ji turi užtikrinti saugomų teritorijų apsaugą ir racionalų jų naudojimą, kraštovaizdžio stabilumą, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimą; sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui saugomose teritorijose; racionaliai panaudoti ES paramą teritorijų apsaugai ir tvarkymui.

Tačiau visa tai – tik deklaracijos. Kaip iš tikrųjų panaudojama ES parama, matė Labanoro žygio dalyviai. Žmonės, kurių buvo pilnas šis miškas ir kurie nuolat čia lankėsi, buvo šokiruoti, kai išvydo kas iš jo liko. Kelių hektarų sklype, kuriame driekėsi labai tankus miškas, 2018 metų pradžioje buvo iškirsti brandžiausi medžiai, traktorių vikšrais smarkiai išdraskyta miško paklotė.

Niekas nenori matyti neteisėtų kirtimų legalizavimo Labanoro regioniniame parke. Šiuo metu, nepaisant visuomenės protestų, čia toliau kertami ir privatūs, ir valstybiniai miškai, traktoriais draskoma miško paklotė, naikinamos augalų bei gyvūnų buveinės. Labanoro giria dėl plynų kirtimų jau neteko 400 ha miško. Jo neatstatysime ilgus dešimtmečius.

„Kodėl Saugomų teritorijų tarnyba tyli arba lenda po stalu, kai išduodami leidimai šiems vandališkiems veiksmams? Ką iš tikrųjų veikia ir saugo ši tarnyba? Mes negalime užmerkti į tai akių – visi turime kalbėti, garsiai kalbėti! Kiekviena pradelsta diena reiškia po naują plyną kirtimą regioniniuose, nacionaliniuose parkuose, kraštovaizdžio ir kituose draustiniuose“, – kalbėjo piketo organizatorius Sąjūdžio „Už Lietuvos miškus“ pirmininkas Gintautas Kniukšta.

Lietuva viena iš nedaugelio ES šalių, kuri tebeleidžia vykdyti plynuosius miško kirtimus saugomose teritorijose. Tai – atsilikusių šalių praktika.

Visuomenininkai neabejoja: pavasarį reikės didesnio žygio nei rudenį surengta Labanoro akcija, kad Aplinkos ministerija ir Seimas suprastų – uždrausti plynuosius kirtimus saugomose teritorijose yra mažiausia, ką jie turi padaryti dėl Lietuvos miškų.