Jau nuo liepos vidurio, nepaisant paukščių perėjimo, miškai kertami baisiau nei per karą, saugomose teritorijose taip pat. Mat 2008 metais aplinkos ministro įsakymu buvo numatyta visus kertamąją brandą pasiekusius Lietuvos miškus (išskyrus rezervatuose, kurie realiai tesudaro apie 0,5 proc. Lietuvos miškų) iškirsti per 16 metų.

Dabartinio ministro K.Mažeikos teigimu, šiemet kertama mažiau nei iki šiol. Deja, kaip vienoje konferencijoje minėjo Valstybinės miškų tarnybos vadovas Albertas Kasperavičius, realus miškų naudojimas yra didesnis už tolygų – kertama daugiau negu atauga, nes likviduojami sukaupti miško rezervai.

Iki 2023 metų numatyti iškirsti ir vertingiausi gamtai bei žmonėms brandūs miškai Labanoro girioje. Labanoro klubo prezidento Andrejaus Gaidamavičiaus teigimu, penkmečio kirtimų plano vaizdas yra kraupus – tokio kiekio kirtimų vienoje vietoje gamtininkui matyti kitur neteko. Visa giria raudonuoja nuo pažymėtų kirsti medžių net tokiose jautriose vietose, kaip Girutiškių rezervato apsaugos zona, ežerų pakrantės, pelkės, kuriose vaikščioti draudžiama, bet, pasirodo, medžius kirsti galima.

„Kol visuomenė ramiai vasaroja, kirtėjai, nesitikėdami miško gynėjų protestų, Labanoro girią naikina sustiprintomis pajėgomis, pernai prisipirkę nemažai naujos kirtimo technikos. Ir liūdna, ir gėda dėl tokio valdančiųjų požiūrio. Žali miško tarpai tarp plynių tampa vis mažesni, dabar ten toliau pjauna, o aplinkos ministras Kęstutis Mažeika seka naujas pasakas. Esą dėl sumažėjusios medienos kainos jis davęs urėdijai nurodymus kirsti daugiausia sanitarinius kirtimus, o pagausėjusius miškovežius Labanoro girioje aiškina škvalo padarinių likvidavimu. Tačiau tie škvalo padariniai yra tik kilometro spinduliu aplink mano namus, o didžioji dalis miškovežių važiuoja pro šalį. Jie prikrauti ne sausuolių iš sanitarinių kirtimų, o storiausių pušinių rąstų“, – tvirtino A.Gaidamavičius.

Gamtininko įsitikinimu, kertant miškus daroma nepataisoma žala – pavyzdžiui, pavasarį buvo nuverstas į gamtos paminklus įtrauktas šimtametis keturiolikos metrų kadagys, už jo suniokojimą niekas neprisiėmė atsakomybės. „Pagal Baudžiamąjį kodeksą, už gamtos paminklo sunaikinimą gresia iki dvejų metų nelaisvės“, – priminė A.Gaidamavičius.

Jo teigimu, per trejus metus valdžia nieko nepadarė, kad sumažintų kertamų miškų teritorijas. „Reikalinga reali miškų reforma, nes šiuo metu yra nepaisoma visuomenės valios ir su jos turtu elgiamasi kaip su nuosavu mišku“, – pabrėžė gamtininkas.

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto nario Lino Balsio požiūriu, didžiausia problema yra Labanoro miškų kirtimų įteisinimas. Jo aiškinimu, dėl šios priežasties kyla būtinybė įstatymiškai sureguliuoti miško kirtimų pobūdį ir taip apsaugoti minėtas teritorijas.

A.Gaidamavičiaus įsitikinimu, reikia panaikinti 2008 metų Aplinkos ministro įsakymą, pagal kurį visi valstybiniuose miškuose kertamąją brandą pasiekę miškai turėtų būti iškirsti iki 2024 metų.

„Jei tai nebus padaryta, tikros Labanoro girios turėtų nelikti. Natūralūs miškai bus pakeisti dirbtiniais, kuriuos aš vadinu miškininkų daržais, nes šie augina tik tai, kas reikalinga miškų ūkiui, bet ne gamtai. Tarp šių monokultūrų dar liks įsiterpę maži nekertamo miško plotai, kuriuos vadiname kertinėmis miško buveinėmis. Dar gali likti nedidelio ploto europinės svarbos buveinės, jei Europos Komisija (EK) nuspręs nubausti Lietuvą už jų naikinimą, nes didelė dalis yra iškirsta ir neturi apsaugos statuso“, – dėstė miškininkas.

Anot A.Gaidamavičiaus, Lietuva praranda didžiausią savo turtą – natūralią gamtą: „Ji paverčiama mišku, neturinčiu jokios vertės nei gamtiniu, nei kraštovaizdžio požiūriu.“

L.Balsio manymu, būtina susitarti dėl nacionalinės miškų strategijos, kurios iki šiol nėra. „Vadovaudamiesi ja mes būtume kultūros kūrėjų pusėje, kuri saugo miškus ateinančioms kartoms, o ne stengiasi iškirsti ir parduoti“, – sakė LRT radijui Aplinkos apsaugos komiteto narys.