Seime surengtoje spaudos konferencijoje „Ar yra alternatyvų karui dėl Punios šilo?“ buvo pareikštas susirūpinimas tuo, kad, uždraudus bet kokią veiklą Punios šile, sunyktų daug medžių dėl miškų kenkėjų daromos žalos.

Dalis Punios šilo prieigose gyvenančių žmonių išplatintame pranešime taip pat teigia, kad įsteigus rezervatinę apsaugą, šile įsiveis kenkėjai, kurie sunaikins mišką. Anot jų, miškuose, kuriuose leidžiami kirtimai, paprastai tokie procesai stabdomi sanitariniais kirtimais, o jei miškas nebus „prižiūrimas“, tai jis greit bus krūmokšnių ir miško kenkėjų sunaikintas. Tokį požiūrį palaiko ir dalis ūkiškai nusiteikusių miškininkų bei politikų, nors jau visuotinai pripažįstama, kad toks siauras ūkiškas požiūris atvedė prie dabartinės biologinės įvairovės krizės.

Daugiau nei 90 procentų Lietuvos miškų yra „prižiūrimi“ ir reguliariai kertami. Tuo metu tiek Europoje, tiek pasaulyje spartėja bioįvairovės krizė, ir sparčiai nyksta rūšys, susijusios su brandžiomis, žmogaus mažiau trikdomomis  buveinėmis. Žinant šių dienų gamtosaugos iššūkius, taip tęstis negali.

„Miško kenkėjų tema tampa simboliu diskusijose dėl požiūrio į miškų tvarkymą. Tačiau kyla klausimas, kodėl ir ūkiniuose miškuose atsiranda ir kartais masiškai plinta žievėgraužio tipografo, liaudiškai vadinamo kinivarpa, židiniai? Kaip tie kenkėjai dar nėra išnaikinti miškuose, kuriuose niekas netrukdo jų populiacijos naikinti? Ir kaip gi miškai išgyveno Vytauto Didžiojo laikais ar kad ir per pastaruosius kelis tūkstančius metų, kai miškininkai sanitarinių kirtimų nevykdė ir miškų „neprižiūrėjo“? Ar gali būti taip, kad natūralios ekosistemos pačios gali save prižiūrėti?“ – klausia miškotyros mokslų daktaras, miškų ekologas Žydrūnas Preikša.

Mokslininkas sutinka, kad Punios šile gyvena žievėgraužis tipografas ir nudžiovina dalį eglių. Mat tai  yra įprasta vabalų rūšis Lietuvoje, plačiai paplitusi eglynuose. Punios šilo medynuose, kuriuose dominuoja eglė, yra apie 130 sklypų, kurie užima mažiau nei 200 ha plotą, o tai sudaro mažiau nei 7 procentus miško teritorijos. Visur kitur eglės arba nėra, arba ji sudaro priemaišą su kitais medžiais. Punios šilo rezervato zonoje eglę sėkmingai keičia plačialapiai medžiai, ir čia miškas savaime natūralėja, tampa atsparesnis tiek nepalankiems klimatiniams (pvz. vėjo įtakai), tiek biotiniams (kenkėjams, ligoms) veiksniams.

Ž.Preikšos įsitikinimu, sudėtingesnė situacija tik grynuose eglynuose, nes eglė yra šaltesniojo klimato rūšis, o Lietuva yra jos arealo pakraštyje. Daugeliu atvejų arealo pakraštyje rūšys yra silpnesnio gyvybingumo ir labiau pažeidžiamos, nei esančios arealo viduryje. Taigi, klimatui šiltėjant, dėl ilgesnių sausrų, švelnesnių žiemų, karštesnių vasarų ir gruntinio vandens lygio nukritimo, eglės arealas traukiasi į šiaurę ir ji tampa labiau pažeidžiama tipografų.

„Natūralu, kad jų židinius mes stebime vis dažniau. Deja, čia sanitariniai kirtimai ir miškininkai daug nepadės. Jie gali tik šiek tiek pristabdyti procesą, bet ne eliminuoti grėsmes. Tiesiog vyksta natūrali medžių kaita, kurią mes galime pristabdyti tik mažindami šiltnamio efektą sukeliančių dujų antropogenines emisijas. Kišdamiesi į natūralius procesus miške ir sanitariniais kirtimais šalindami negyvą medieną, mes sunaikiname ir tipografų priešų buveines. Tai – visų pirma keršvabalių (Thanasimus), plokščiavabalių (Uleiota), raudonvabalių (Pyrochroa), žievėvabalių (Rhizophagus), žievėžygių (Dromius) ir kitų genčių vabalų rūšys, kurios pačios arba jų lervos minta tipografų ar kitų rūšių kenkėjų lervomis. Kitaip sakant, mažindami tipografų priešus, mes sukuriame palankesnes sąlygas ir pačiam tipografui išlikti“, – tvirtina mokslininkas.

Jis neabejoja, kad baimės dėl Punios šilo virsmo šabakštynais, uždraudus kirtimus, yra be pagrindo. Juk eglynai šile sudaro tik iki 7 procentus teritorijos. „Lietuva yra dviejų biogeografinių miško zonų – šiaurinių spygliuočių miškų ir vidutinių platumų lapuočių miškų – sandūroje, ir miško „pabėgimas“ iš Lietuvos negresia. Jei Punios šile laikui bėgant mažės eglių ir daugės lapuočių (liepų, klevų ir pan.), atsiras daugiau trako (įvairių krūmų) ir miškas taps mišresniu – nuo to tik geriau pačiam miškui. Jei medyną sudaro 4-5 medžių rūšys, tai net vienai rūšiai nusilpus ar žuvus, pats medynas nežus ir plynų didelių plotų nesusidarys. Be to, miškas taps labiau atsparus vėjovartoms“, – aiškina Ž.Preikša.

Jis perspėja, kad procesai miške nevyksta greitai, ir per 10 ar 20 metų visas miškas netaps sengire. To reikės palaukti kelis dešimtmečius ar šimtmečius, kol pati gamta ištaisys ne tipografo, bet Homo sapiens invazijos į sengirių šilą pasekmes, natūralių mišrių medynų keitimą plantaciniais monodominantiniais medynais.

„Norint mišresnius medynus turėti greičiau, vienas iš galimų sprendimų yra parengti šilo gamtotvarkos planą, įtraukiant įvairių sričių specialistus, turinčius žinių apie miško biologinę įvairovę, medynų vystymąsi. Darni miškininkystė, derinanti ir ūkinius, ir gamtos išsaugojimo interesus, yra raktas į ateitį. Ūkinių ir „gerai“ prižiūrimų miškų Lietuvoje yra daugiau, nei pakankamai. Atėjo laikas ir gamtai atiduoti duoklę. Punios šilas yra unikalus ir vertingas būtent todėl, kad ten yra išlikusi natūrali sengirė, kurioje gyvena dešimtys retų rūšių ir kur lankytojai gali pamatyti, kaip atrodo tikras miškas, o ne prižiūrimas parkas“, – pabrėžia ekologas.