Vieno vertingiausių Lietuvos miškų – Punios šilo – gamtines vertybes neseniai tyrę Saugomų teritorijų tarnybos ekspertai teigia, kad šilas yra natūralių miško buveinių etalonas, o tinkamą jo apsaugą galima užtikrinti tik nevykdant jokios ūkinės veiklos.

Šią vasarą aplinkos ministras sustabdė rezervato plėtrą Punios šile. Jo nuomone, be sanitarinių kirtimų sengirė nunyks, tad daliai šilo, kaip ir dabar, tinkamesnis būtų draustinio ar kitos mažiau saugomos teritorijos statusas.

Tačiau gamtosaugininkai ir visuomenininkai reikalauja, kad visas Punios šilas taptų rezervatu. Tokią nuomonę jie išsakė neseniai Saugomų teritorijų nacionaliniame lankytojų centre pristatant Punios šilo apsaugos tikslų projektą. Jį pristatinėjo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Biologinės įvairovės skyriaus ir Metodinio analitinio centro ekspertai.

Ieškos bendro vardiklio

Nugriuvę ar dar stovintys, bet trūnijantys medžiai Punios šile suteikia prieglobstį saugomiems vabzdžiams, kitoms gyvūnų rūšims.

Iš viso šiame šile aptinkama daugiau kaip 100 augalų ir gyvūnų rūšių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą. Saugomų teritorijų tarnybos ekspertai pastebi, kad čia trūksta negyvos medienos, nes nukirsti medžiai pašalinami.

Iš beveik 3000 hektarų Punios šilo kone puspenkto šimto užima gamtinis rezervatas, kitas plotas – draustinis bei mažiau saugomos teritorijos. Ankstesnio aplinkos ministro pavedimu buvo pradėta rengtis viso šilo pavertimui rezervatu, tačiau rezervato plėtrą sustabdė dabartinis ministras Kęstutis Mažeika.

Aptikus kelis tūkstančius kinivarpų pakenktų eglių, draustinio teritorijoje buvo leista kirsti medžius, mat kinivarpos, anot rezervato priešininkų, persimeta į privačius miškus.

Tačiau Saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė pabrėžė, jog didžiausia Europos vertybė – natūralios teritorijos. Punios šilui draustinio statuso nepakanka.

„Kol kas ministerija neplanuoja rezervato visoje teritorijoje, nes Punios šilą sudaro skirtingos zonos – yra ir rezervatas, ir ūkinio miško, ir kertinių miško buveinių, kurioms galioja atskiras apsaugos statusas, yra ir genetiniai draustiniai, kuriuos mes taip pat įsipareigojome Europai saugoti. Reikia surasti bendrą visų teritorijų vardiklį “, – aiškino aplinkos viceministrė Rasa Vaitkevičiūtė.

Draustinio statuso nepakanka

Saugomų teritorijų tarnybos surengtame susitikime dalyvavęs visuomeninės organizacijos „Baltijos aplinkos forumas“ vadovas, vienas iš kampanijos dėl Punios šilo išsaugojimo iniciatorių Žymantas Morkvėnas pasisakymus apibendrino taip: „Ekspertai pateikė gausybę duomenų, stipriai papildžiusių anksčiau atliktus mokslinių tyrimų rezultatus ir patvirtinusių būtinybę steigti rezervatą“.

Saugotinos gamtinės buveinės apima net tris ketvirčius viso Punios šilo ploto. Ekspertai rekomenduoja 69 procentuose visos teritorijos nevykdyti jokios ūkinės veiklos, nes ji yra žalinga.

Pasak ekspertų, didžiausią žalą šilo florai ir faunai daro perteklinis ir nuolatinis kišimasis į gamtą, miško kultūrinimas, ūkio principais paremta miškotvarka. Dėl to silpsta miško imunitetas.

Taip pat žalingas yra vienaamžių monokultūrų sodinimas — ypač eglių, kurios dėl klimato kaitos yra besitraukianti rūšis. Šilo medynai turi būti mišrūs ir įvairiaamžiai. Šilui kenkia ir stambios negyvos medienos šalinimas, nes miško trąša yra namai ir maistas daugybei gyvybės rūšių.

Pristatyme pateikti konkretūs skaičiai parodė, jog vykdomi kirtimai stipriai kenkia gamtinėms vertybėms draustinyje. Deja, juos leidžia draustinio statusas.

Šiandien Punia tebetvarkoma pagal ūkinius metodus ir miškotvarkos planus, kurių tikslas – medienos auginimas. Šile sustabdyta medžioklė, bet vykdomi sanitariniai kirtimai, kurių poveikis priklauso nuo vykdytojų – nelygu kas tvarkosi: gamtininkas ar miškininkas.

„Peršasi išvada, jog draustinio statusas šio unikalaus gamtos perlo išsaugojimui yra nepakankamas. Rezervato išplėtimas būtų racionaliausias sprendimas siekiant užtikrinti ilgalaikę šilo apsaugą” – neabejojo Ž.Morkvėnas.

Sengirė atsikurs po šimtmečio

Aplinkos viceministrė R.Vaitkevičiūtė neneigė tikimybės, kad ministerija ekspertų siūlymu iš naujo svarstys Punios šilo teisinio statuso klausimą. Tačiau tokia aptaki pozicija gamtosaugininkų nenuramino.

„Nerimas išlieka. Prieš kelias savaites mums atsiųstame rašte dėl peticijos, kurią pasirašė beveik 15 000 žmonių, Aplinkos ministerija teigė liekanti prie sprendimo rezervato neplėsti ir apsiriboti papildomų tikslų numatymu miškotvarkos plane. Šis planas po 3 metų bus keičiamas, todėl galimybė grįžti prie įprastinių miško kirtimų išlieka, kai Punios šilui būtina ilgalaikė apsauga. Iškirtus šimtamečius medžius, sengirės reikės laukti vėl šimtmetį”, – kalbėjo vienas iš kampanijos dėl Punios šilo išsaugojimo iniciatorių režisierius Gintaras Varnas.

Ilgalaikis Alytaus miškų urėdas Gintaras Gibas diskusijoje prisipažino organizavęs daugelį dabar matomų kirtimų. „Dar prieš metus kategoriškai nenorėjau rezervato statuso Punios šilui. O dabar atsistojau prieš jus pasakyti, kad pakeičiau savo nuomonę. Palikim šį mišką gamtai, palikime Lietuvai ir visai Europai” – kvietė G.Gibas.

Jam antrino ir Gamtos tyrimų centro mokslininkė Miglė Stančikaitė: „Negi esame tokie vargšai, kad negalime išsaugoti bent vieno išskirtinai vertingo miško Lietuvai ir savo vaikams?”.

Gruodžio 1 d. Aplinkos ministerija turėtų pranešti sprendimą dėl Punios ateities.

Išvados kelia nerimą

„Punios šilo rezervatas bus įsteigtas, ir ne medžioklės rezervatas su priveistais danieliais, kaip jau buvo bandyta padaryti, bet tikras gamtos rezervatas, kur žmogus nesikiš į natūralius dėsnius. Tam yra absoliutus mokslininkų, Prezidento ir net dalies miškininkų palaikymas. Dabartinė Aplinkos ministerijos vadovybė dar gali pasispyrioti, bet jai nebe daug liko dirbti“, – mano gamtininkas Andrejus Gaidamavičius.

Jis vylėsi, kad Punios šilas – tik pradžia peržiūrint visų saugomų teritorijų būklę ir statusą.

„Ekspertų išvada, kad botaninio-zoologinio draustinio statusas negali apsaugoti Punios šilo, kelia nerimą ir dėl kitų draustinių. Vadinasi, šis statusas neapsaugo nė vieno botaninio-zoologinio draustinio Lietuvoje – visi jie kenčia nuo kirtimų.

Labanoro girioje yra dar 1960 metais įkurti garsūs Kanio raisto ir Baranavos (Antaliedės) botaniniai-zoologiniai draustiniai — kurtinių, pelėdų, vilkų, lūšių, daugelio itin retų augalų buveinės. Tačiau nuo seno čia saugotas senpušes šiuo metu keičia jaunuolynai, kuriuose nėra jokios gyvybės, be eilėmis susodintų pušų ir eglių“, – apgailestavo A.Gaidamavičius.

Gamtininko įsitikinimu, būtina peržiūrėti saugomų teritorijų statusą, kad dešimtmečiais puoselėtas gamtos paveldas nepražūtų dėl vienadienio pelno.