Tiek pas mus, tiek visoje Europoje miškai intensyviai naudojami, todėl labai sunku sulaukti amžiaus, kai miškas anglies dioksidą absorbuoja efektyviai, portalui LRT.lt sakė Gamtos mokslų daktaras Algirdas Knystautas. Panašios nuomonės yra ir gamtininkas Andrejus Gaidamavičius. Anot jo, viena efektyviausių priemonių kovoti su klimato kaita – miškai – yra visiškai pamiršti, jų padėtis visoje Europoje ir pasaulyje prastėja, o klimato kaitos susitarimai gali likti skambiomis deklaracijomis.

Darni plėtra yra keiksmažodis

Katovicų mieste Lenkijoje vykusioje JT Klimato kaitos konferencijoje buvo sutarta dėl taisyklių knygos, kuri turės padėti įgyvendinti 2015 m. pasirašytą Paryžiaus klimato kaitos sutartį. Nors pasaulio lyderiai džiūgauja dėl pasiektų susitarimų ir skirtų papildomų lėšų taršos prevencijai, mokslininkai ir gamtosaugininkai abejoja susitarimo efektyvumu. Pavyzdžiui, britų gamtosaugininkas ir televizijos laidų vedėjas D. Attenboroughas konferencijos metu pabrėžė, kad nesustabdžius klimato nunyks ekosistemos ir bioįvairovė.

Gamtos mokslų daktaras A. Knystautas taip pat pastebi, kad pasaulio lyderiai po Katovicuose vykusios konferencijos džiūgavo. Tačiau jis primena, kad JAV pasitraukė iš Paryžiaus klimato kaitos susitarimo. „Turi būti absoliutus konsensusas tarp visų valstybių, valstybių vadovai turi jausti atsakomybę ir suprasti, kad reikia daryti labai daug nepopuliarių sprendimų. Bet jie yra politikai ir atitinkamai turi kovoti už rinkėjų balsus. Tai yra kompleksinė ir baisi problema, todėl aš, atvirai kalbant, nematau šviesos tunelio gale“, – sako A. Knystautas.

Paklaustas, ar įvairūs susitarimai ir strategijos yra veiksmingi, mokslininkas teigia, kad jos labiau deklaratyvios, o realios įtakos labai mažai, jų rezultatai yra menki. Viena pagrindinių priežasčių, anot jo, yra pinigai: „Kai prieinama prie klausimo – kirsti mišką ar nekirsti, atsodinti ar neatsodinti, kažką daryti ar palikti likimo valiai – kai tik tai atsiremia į pinigus – viskas baigiasi. Tai yra klaiki godumo ir nesiskaitymo su aplinka grandinė. Nė viena rūšis pasaulyje neturėjo tokių galimybių ekosistemai sugriauti.“

A. Knystauto nuomone, tokiose strategijose bioįvairovės išsaugojimas ir ekosistemų atkūrimas dažniausiai atsiduria paskutinėje veiksmų eilutėje, o dėmesys telkiamas į transportą, ekonomiką ir žmonių užimtumą, kitaip tariant, darnią plėtrą. „Darni plėtra yra didžiausias keiksmažodis, kokį galima sugalvoti. Tai yra bandymas pateikti vilką avies kailyje“, – kritikos negailėjo mokslininkas.

Anot A. Knystauto, brandūs miškai gerai absorbuoja anglies dioksidą, tačiau tokių miškų nėra daug. „Tiek pas mus, tiek visoje Europoje miškai intensyviai naudojami, todėl labai sunku sulaukti to amžiaus, kai miškas anglies dioksidą absorbuoja efektyviai. Lietuvoje ūkiniuose 4 grupės miškuose medžiai pradedami kirsti jauni, todėl anglies dioksido absorbavimo funkcijos beveik nevykdo – nebrandžių medynų vaidmuo yra menkas“, – aiškino gamtos mokslų daktaras. Anot jo, greičiausiai medžiai turėtų sulaukti 80 metų ir daugiau, kad absorbuotų efektyviai.

Problema egzistuoja ne tik Lietuvoje, bet yra globali: „Dar likę kažkiek Amazonės miškų. Paskutiniai dideli miškai Azijoje yra Birmoje, tačiau į juos jau yra nusitaikiusi Kinija – jos pagrindinis tikslas yra nušluoti šimtamečius miškus ir sunaudoti savo reikmėms.

Indonezija miškus kerta ypač intensyviai dėl palmių aliejaus, turinčio pražūtingą poveikį bet kokiai faunai, ypač orangutanams, kuriais rūpinasi profesorė Galdikas ir visada prašo lietuvių nepirkti produktų su palmių aliejumi. Deja, klimato kaita ir visi šitie procesai visiškai priklauso nuo produkto kainos rinkoje.“

Neatidėliotini veiksmai

Paklaustas, ką Lietuvoje reikėtų keisti pirmiausiai, kad būtų apsaugot išlikę miškai ir biologinė įvairovė, A. Knystautas pateikė du atsakymus. Anot jo, pirmiausia privaloma sustabdyti kirtimus saugomose teritorijose. „Saugoma teritorija yra saugoma. Privaloma vadovautis žodžiu „saugoma“, o ne begėdiškai eksploatuoti. Saugomas teritorijas būtina saugoti, ne kirsti“, – sakė jis.

Antras privalomas veiksmas, anot mokslininko, yra ekspertizė prieš vykdant kirtimus: „Mūsų judėjimas „Už gamtą“ visą laiką sakė, kad prieš bet kokį kirtimą turi būti įvertinta biologinės įvairovės situacija, net jeigu tai ir 4 kategorijos ūkinis miškas. Net ir mūsų judėjimas prasidėjo tada, kai 4 kategorijos miške su Gintaru Varnu suradome gyvų ir nugaišusių pelėdžiukų, kurių inkilą nukirto. Buvo klaiki diena.“

A. Knystautas sakė, kad ekspertizę reikia daryti visur tam, kad būtų aišku, ar mišką galima kirsti. Į klausimą, ar papildomas medžių sodinimas galėtų būti dar vienas būtinas veiksmas, mokslininkas pripažino, kad bet koks atsodinimas yra gerai, tačiau rezultato sulauktume labai negreitai.

Pasak jo, svarbios ir buferinės zonos aplink saugomas teritorijas. „Pas mus pamirštama, kad gyvūnai migruoja, bet kai neturi migracinių koridorių, neturi kur dėtis. Sakoma – turime saugomą teritoriją, visiems ten gerai, bet nepaisoma daugybės svarbių faktorių: saugomos teritorijos buvimas be kontakto su kitomis saugomomis teritorijomis, tarp kurių gyvūnai galėtų judėti, nėra visavertis“, – patikslino mokslininkas.

Nemato toliau nosies galo

Paprašytas įvertinti, ko Lietuvoje trūksta, kad būtų įgyvendinti aukščiau išvardinti veiksmai, A. Knystautas pabrėžė, kad trūksta tiek įstatyminės bazės, tiek politinės valios. Anot jo, reikėtų laikytis ES Paukščių direktyvos (pirmojo ES teisės akto, reglamentuojančio ilgalaikę visų laukinių paukščių rūšių apsaugą Europos Sąjungoje) ir Natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos direktyvos, kurios yra labai svarbios aplinkai.

„Kitaip tariant, maksimaliai saugoti saugomas teritorijas. Kokios jos saugomos teritorijos, jeigu pavyzdžiui, Labanoro girioje galima plynai kirsti miškus. Koks tai yra saugojimas?“, – retoriškai klausė A. Knystautas.

Apie 150 šalių apkeliavęs mokslininkas teigė, jog Europoje gerųjų ekosistemų išsaugojimo pavyzdžių nėra ir kaip pavyzdį pateikė Pietų Amerikos valstybę Čilę. „Jie neturi daug miškų, tačiau visiškai nekerta medžių. Kalbos nėra net apie sanitarinį valymą, kuris populiarus Lietuvoje. O medienai Čilėje specialiai sodinamas ir auginamas eukaliptas, kurį kirsti galima po 15 metų. Deja, dažniausiai niekas nesugeba pasižiūrėti toliau savo nosies galo. Žmonės priėjo tokią ribą, kai negalvoja apie vaikus ir anūkus, kuriuos laiko savo gyvenimo prasme“, – kalbėjo mokslininkas.

Miškų apsauga gali atnešti pelno

Panašios nuomonės yra ir gamtininkas A. Gaidamavičius. Paklaustas, kokių veiksmų turėtų imtis tiek Lietuva, tiek kitos valstybės, jis sakė: „Pasaulio aplinkosaugininkai nuogąstauja, kad yra visiškai pamiršta viena efektyviausių priemonių kovoti su klimato kaita – tai miškai.

Pavyzdžiui, vykdomi moksliniai tyrimai, kaip laidoti anglies dvideginį po žeme. Tokia technologija kainuotų, jei visgi būtų įgyvendinta, labai brangiai. Be to, bandymai gali būti nesėkmingi, nes nustatyta, kad giliai po žemės paviršiumi gyvena didelė biomasė mikroorganizmų, kurie, gavę didelį kiekį anglies dioksido, pumpuojamo nuo žemės paviršiaus, imtų sparčiai daugintis, užkimštų uolienų poras, per kurias anglies dioksidas galėtų skverbtis toliau.

Taigi rezultatas ne toks, kokio reikėtų, o mes turime natūralius anglies dioksido absorbentus – medžius, kuriuos saugodami galėtume pasiekti labai daug.“

Nepaisant to, miškų padėtis visoje Europoje ir pasaulyje prastėja, teigė A. Gaidamavičius. Anot gamtininko, taip yra todėl, kad pramonei kenkiančios klimato kaitos mažinimo priemonės nėra svarstomos.

Žaidimus laikas baigti

Nuo 1998 metų su aplinkosauga susiduriantis A. Gaidamavičius teigė matęs ne vieną strategiją. „Tolesnis anglies deginimas ir kova su klimato kaita yra nesuderinami, ir tie visi tikslai, kurie keliami iki 2050 m. – kad nebūtų naudojamas iškastinis kuras – gali paprasčiausiai pasibaigti skambiomis deklaracijomis.

Pavyzdžiui, 2011 metais Europos Komisija įsipareigojo iki 2020 metų sustabdyti biologinės įvairovės nykimą Europoje. Artėja 2020-ieji, o biologinė įvairovė sparčiai nyksta. Dabar strategijos kuriamos iki 2030 m. Bet reikia tokius žaidimus su gražiomis datomis baigti ir imti veikti“, – ragino A. Gaidamavičius.

Paklaustas, kokių priemonių Lietuva turėtų imtis norėdama ne tik sumažinti anglies dioksido išmetimą į atmosferą, bet ir prisidėti prie bioįvairovės atkūrimo, gamtininkas pabrėžė, jog abiem tikslams pasiekti būtina stiprinti miškų apsaugą: „Miškų apsauga reikalinga tiek dėl bioįvairovės, tiek dėl klimato apsaugos. Dabar yra paskaičiuota, kad išaugusi Lietuvos pramonė ir automobilių skaičius aplinką teršia tiek, kad susilygino su tuo, kiek mūsų miškai geba absorbuoti.

Tam, kad mes negautume didelių baudų iš Europos Komisijos, gegužės mėnesį buvo priimtas naujas reglamentas, kuriuo valstybė įsipareigojo išsaugoti anglies dioksido išmetimo ir sugėrimo santykį. Mums tokiais tempais tektų per metus pasodinti 5000 ha naujo miško. Kur juos pasodinti dabar jau neaišku, nes tai yra didelis plotas, todėl vienas iš variantų – tiesiog saugoti dabar augančius brandžius, ilgaamžius miškus, kurie gali anglies dioksidą užkonservuoti ilgam laikui. Kartu tai būtų labai didelė pagalba biologinei įvairovei.“

Antras veiksmas, svarbus saugant klimatą, o kartu ir miškus ir juose esančias ekosistemas, kurį pateikė A. Gaidamavičius – energijos taupymas. Gamtininko teigimu, puikus pavyzdys yra Ignalinos mietas. „Ignalinoje yra renovuoti apie 80 proc. daugiabučių namų, todėl miestas per metus sutaupo 40 ha miško, kuris būtų sudegintas biokuro pavidalu miestui šildyti. Paskaičiuokime, kiek galėtume sutaupyti miškų, jeigu būtų renovuoti Vilnius, Kaunas ir kiti didieji miestai.

Dabar didelė dalis biokuro energijos yra švaistoma, nes šildomi kiauri namai. Čia yra milžiniški rezervai – jei būtų paspartinta renovacija, energijos taupymas labai prisidėtų prie anglies dioksido išmetimo mažinimo“, – vardino A. Gaidamavičius.

Gamtininkas paminėjo ir populiarėjančią teoriją, kad su klimato kaita galima kovoti medieną naudojant ilgaamžiams medienos gaminiams. Anot jo, dažniausiai omenyje turimi baldai. „Labai skeptiškai vertinu tokią priemonę, nes dabar vartotojiška visuomenė pratusi baldus keisti labai dažnai. Taip pat reikėtų paskaičiuoti, kiek energijos yra sunaudojama ir užteršiama aplinkos tam, kad baldai būtų pagaminti. Manau, kad efektas būtų atvirkščias – tai nėra kova su klimato kaita“, – tvirtino A.Gaidamavičius.

Jis pripažino, kad žymesniems rezultatams Lietuvoje pasiekti reikėtų taisyti įstatyminę bazę, didinti biudžetą ir stiprinti politinę valią. „Manau, kad tai yra kompleksinė problema. Pavyzdžiui, kai vykdoma prekyba apyvartiniais taršos leidimais, kai kurios šalys perka tuos taršos leidimus. Lietuva vien tik pernai, berods, uždirbo iš tokių leidimų pardavimo kelias dešimtis milijonų eurų. Šie pinigai galėtų būti skirti klimato kaitos programoms“, – teigė A. Gaidamavičius ir pridūrė, kad išsaugant miškus iš prekybos apyvartiniais taršos leidimais būtų galima uždirbti dar daugiau, o pinigus naudoti išmokant kompensacijas privatiems miško savininkams, kad jie nutrauktų kirtimus.

„Nežinau, ar tai galėtų būti į gyvendinta greitai, nes politinės valios čia labai trūksta, o į mišką žiūrima kaip į medienos gaminimo fabriką.“

Kalbėdamas apie bioįvairovės apsaugos ir atkūrimo problemą, A. Gaidamavičius paminėjo Lenkijos mokslininkų atliktą tyrimą, kuriuo nustatyta, kad plynos kirtavietės daro poveikį biologinei įvairovei miške 500 m atstumu nuo kirtavietės ribos. Dėl šios priežasties, jeigu plyni kirtimai visgi daromi, jie turėtų būti daromi toliau nuo vertingų miško teritorijų, kad būtų apsaugotos įvairios rūšys.

Dalia Smagurauskaitė, LRT.lt